Puikus pavyzdys, kaip „Pikto Genijaus” Protas nesutaria su Širdimi (žr Apie Mąstymo Prigimtį): Druskininkų savivaldybės karas prieš šimtametę liepą, prisidengiant būtinybe tiesti kelią, kuriam ta liepa gali ir netrukdyti (jei susiaurint kelio apsaugos zoną), tačiau mero užsispyrimas ir lankstumo stoka paverčia situaciją į binarinį pasirinkimą: arba kelias, arba liepa. Alternatyva – kompleksinis mąstymas, nutiesiant kelią ir išsaugant liepą, ugdant pagarbą medžiams ir vieni kitiems, ir tokiu būdu sudarant prielaidas gražesnės ateities kūrybai.
Kad suprast konflikto potekstę, reikia pasiaiškint (a) kas yra (eismo) saugumas ir nuo ko jis priklauso, (b) kas yra Medžiai ir ką jie mums reiškia, ir (c) kokie čia pasireiškia mąstymo būdai ir kur jie veda.
Druskininkų savivaldybė suprojektavo kelią, einantį per Vilkanastrų kaimo gyventojos kiemą, kuriame auga šimtametė dvikamenė liepa. Savivaldybės ekspertai nustatė, kad neva liepa trukdo kelio apsauginiam ruožui (bet ne pačiam keliui), ir kad jos vidus pažeistas puvinio, o kamienai pavojingai pasvirę: Vilkanstrai ir jo liepos
Liepos šeimininkė Indrė Skuminienė stojo ginti medžio. Nepriklausomi ekspertai nustatė, kad liepos vidus ir kamienų pasvyrimas nėra pavojingi – tokie medžiai gali stovėti šimtemčiais, o dėl didesnio saugumo liepų kamienus galima sutvirtint diržais. Liepa nekliudytų eismui, jei kelias būtų truputį siauresnis ar kreivesnis – čia juk paprastas kaimo keliukas, o ne autostrada, juolab kad ir didesnių kelių atveju tokių pavyzdžių apstu…
Savivaldybės pusę palaikė vietiniai gyventojai, o šeimininkę – „nepriklausomi gynėjai”:
Asfaltuotas kelias labiau reikalingas
Vilkanastrų liepos gynėjai
Savivaldybei buvo nusiųstas skundas, bei visa aukščiau minėta informacija, tačiau savivaldybė liko prie „binarinės logikos”:
Mums belieka tik dar kartą išdėstyti argumentus už šimtametės liepos išsaugojimą, viliantis, kad savivaldybė pakils į aukštesnį mąstymą
Pirma. Šie medžiai keliui netrukdo – netgi atvirkščiai, padaro jį įdomesniu ir saugesniu. Prisiminkime siauras ir vingiuotas gatveles Prancūzijos ir Ispanijos miestukuose, į kurias plūste plūsta turistai. Turistus traukia savitumas, išlaikantis senovinę dvasią ir išmintį. Būkim didingi tuo, ką turim – senais medžiais ir vingiuotais keliais, o ne tuo, ką perša suvienodintos taisyklės
Daugelis tyrimų rodo, kad eismo saugumas priklauso ne tiek nuo “išorinių” saugos priemonių (kelio platumo, tiesumo, ženklų, saugos diržų, ir pan.), kiek nuo žmogaus vidinės būsenos – jo budrumo ir sugebėjimo pastebėt aplinkines detales. O būtent tai ir pasiekiama natūraliu kelio vingiuotumu, išsaugančiu kraštovaizdį – tik taip ir liekam būdrus, kai reaguojam į besikeinčiančias aplinkybes – juk šnekam ne apie autostradą, o apie paprastą kaimo keliuką!
Eismas be taisyklių – saugesnis?
Eismo saugumas pasaulyje ir Lietuvoje
Antra, Šie medžiai sveiki. Juos apžiūrėję arboristai (Algis Davenis) konstatavo, kad jie gali gyvent dar daug dešimtmečių, o gal ir šimtmečių (ypač, jei kamienus sutvirtint specialiais diržais)
Trečia. Seni medžiai daro mums teigiamą (fizinę ir dvasinę) įtaką, kurios patys dažnai nepastebim ir todėl nevertinam – subalansuoja mūsų jausmus ir mintis, padeda aiškiau mąstyt ir išvengt konfliktinių situacijų, būti sėkmingesniems ir laimingesniems. Baisiausia, kad nukirtus tokius medžius, dažniausia niekas net nesupranta, kodėl staiga gyvenimas pablogėjo, atsirado daugiau pykčių, diskomforto ir nesusipratimų.
Šiandien jau daugelis mokslininkų pripažįsta, kad medžių aplinkoje gyvenantys žmonės pasižymi aukštesniu intelektu, sugebėjimu išgyvent sunkesnėse sąlygose, išlaikyt gerą nuotaiką ir bendrą kūrybiškumą:
Enriched environment and brain plasticity
Britų Kolumbijos Universiteto augalų ekologijos profesorė Suzanne Simard teigia, kad medžiai yra gyvos kvėpuojančios būtybės su oda, kraujagyslėmis, kraujo apytaka ir nervais, kurios jaučia skausmą ir džiaugsmą, turi paranormalių gebėjimų ir gydomųjų savybių.
Tą patį tvirtina ir daugelis kitų specialistų, bei mūsų senolių išmintis: medžiai bendrauja tarpusavyj ir su žmonėmis, gali gydyt mūsų kūnus ir Sielas, keist charakterį ir likimą, teikt paguodą, ir daug ką kitą:
How trees talk
Plants are conscious
Žaidimas „Pajusk Medį”
(išsamiau knygose: Peter Wohlleben “Paslaptingas medžių gyvenimas”, Manfred Himmel “Medžiai gydo”, Didier Colin “Medžių zodiakas”, Henry David Thoreau “Voldenas arba gyvenimas miške”)
Pasaulinė organizacija Happy Planet Index riša visos šalies “laimingumą” su natūraliu miškingumu, susidedantį iš tokių medžių, kaip ši liepa
Galiausiai, Druskininkų herbas – karūnuotos pušys. Bet ar išlaikys Druskininkai moralinę teisę naudotis tokiu herbu, jei liepą paaukos dėl savo nelankstumo?
Ketvirta. Šnekam apie savo senovinių tradicijų atgaivinimą. Medžiai riša mus su protėviais ir palikuonimis “vertikalioje” laiko skalėje. Šiandien jau nebesusimąstom, kas ta “dvasinė stiprybė”, kuo gyveno mūsų protėviai (apart karų ir negandų), ir kaip gyvens mūsų palikuoniai tolimoj ateityj. O štai seni medžiai apie tai byloja: Vartai į protėvių pasaulį
Savivaldybė siūlo senus medžius pakeist “adaptuotais” sodinukais. Bet seni medžiai alsuoja išmintim, o sodinukai – it „broileriniai viščiukai” – patys reikalauja priežiūros.
Net ir be šių subtilybių – medžių garbinimas ir apeigų atstatymas sudaro sąlygas naujų lankytinų vietų atsiradimui, teigiamai įtakoja socialinį ir ekonominį gyvenimą, sudaro prielaidas vystyt dvasinio („piligriminio”) turizmo infrastruktūrą. Toks turizmas paplitęs daugelyj „katalikiškų” šalių (Lenkijoj, Prancūzijoj, Ispanijoj, Portugalijoj), neša didelius pinigus (šimtais milijonų eurų per metus), ir su laiku logiškai įsipaišytų į Druskininkų kurortinių-rekreacinių paslaugų spektrą.
Penkta. Susiduriam su bjauria veidmainystės forma, kai savanaudiški (savivaldybės) tikslai dangstomi įstatymais ir rūpesčiu aplinkiniais. Ar meras ir jo padėjėjai kirstų senus medžius, kurių paunksmėje užaugo patys, ir šiandien kur bėgioja jų vaikai? Tada jie remtųsi kitais įstatymais, pagrindžiančiais tų medžių būtinumą… bet čia šnekam apie “svetimus” medžius, todėl svarbu tik gražiai „atsirašyti” (cituoju pažodžiui):
“Savivaldybės administracija deda visas pastangas kokybiškai tvarkyt ir prižiūrėti bendrojo naudojimo teritorijose augančius želdinius, gražinti Savivaldybės kraštovaizdį, minimizuoti pavojingus medžius, dėl plintančio puvinio, dėl didelio pasvirimo laipsnio, , dėl įvairioausių ligų ir kt. atsižvelgti į bendruomenės norus bei poreikį.”
Primena Orvelio 1984-tuosius, kai valdžios deklaracijos diametraliai prieštarauja realybei, bet formaliai viskas atrodo „tvarkoje”. Taip „išlavėję melagiai“ užtildo paprastus teisuolius. Didysis kinų filosofas Lao Czi tvirtino tą patį: „melagis visad iškalbingas, o teisuolis panašus į mikčių“
Šešta. Tai liečia klausimą ir apie bendražmogiškų vertybių santykį su įstatymais. Prisidengiant įstatymu, fašistinėje vokietijoje buvo naikinami žydai, o komunistinėje Tarybų Sąjungoje – kitaminčiai. Šiandien ta pati dilema ir pas mus – kol kas tik medžių lygmenyj, bet su laiku palies ir žmones, nes įsibėgėjusios mašinos nesustabdysi. (Ar ne dėl to tiek daug lietuvių emigravo?)
Kas yra Teisingumas
Lietuvos „Charakteris”
Prisiminkim filmą Matrica: ar norėtumėt gyventi beširdiškų kompiuterių valdžioje, kuri viską pajungia “šaltam vienmačiui” intelektui, kol galiausiai sunaikina viską, kas kompleksiška ir nepaklūsta formalizmui?
Mouse Utopia Experiment
Apie Mąstymo Prigimtį
Mąstymo Vizualizavimas
Septinta. Visa tai labai primena holivudinį filmuką Loraksas (kai žmonės išnaikino medžius ir susikūrė “plastikinę realybę”, kurioje medis paskelbtas žmonių gerovės priešu, nes “trukdo ekonomikai“), japonų (Studio Ghibli) “Princesė Mononokė”, ir amerikonų Avatarą, ir daugelį kitų apie rafinuotus ir gudrius piktadarius, kariaujančius prieš gamtą ir žmogiškumą…
Aštunta. O kas gi atsitiktų, jei savivaldybė pabandytų nutiest kelią, išsaugant liepą? Projekto valdymas taptų kiek sudėtingesnis, tačiau tai būtų visiems pavyzdys, kaip savivaldybė gali dirbt išvien su žmonėmis – kiekvienas suprastų, kad gali prisidėt prie gražios ateities kūrimo, pakiltų socialinis ir ekonominis aktyvumas, atsirastų sąlygos platesniam rekreacinių ir dvasinių paslaugų spektrui… Su laiku visa Lietuva pasektų Druskininkų pavyzdžiu – darnūs valdžios ir žmonių santykiai, aukštos dvasinės vertybės, pagarba visiems žmonėms (nežiūrint į pareigas ir turtus), medžiams, protėviams ir ateities kartoms, rekreacinis turizmas ir dvasingumo centrai, kaip tropinėse šalyse ir Indijoj ar Nepale (atitinkamai)…. Ženkliai pakiltų žmonių sąmoningumas, suklestėtų mokslai ir menai, grįžtų iškiliausi emigrantai, imtų plūst turistai …
Kokia išvada? Didvyriai bus tie, kas liepas tas apgins… Mes įpratom garbint didvyriškumą „karo metais”, kai priešas akivaizdus ir daugumas dejuoja … bet tikras didvyriškumas pasireiškia tik taikos metu, kai jokio priešo nematyti, daugumas lieka nuošalyj – ir tik maža saujelė (o gal net kažkas vienas) padaro tai, kas kitiems atrodo „neįmanoma”…