Vaizduotę galima lavint ir grynai “protiniais” eksperimentais, parodančiais šabloninio mąstymo prieštaravimus.
a) Zenono Paradoksas. Strėlė negali skristi, nes tarp bet kurių artimiausių taškų yra be galo daug kitų taškų. Strėlė turi paprasčiausiai „užstrigti“ artimiausioje taškų begalybėje.
(Galima suformuluoti ir kitaip: kad strėlė pasiektų greitį v, ji turi išvystyti pagreitį v’, pirmą pagreičio išvestinę v”, antrą išvestinę v”’, ir t.t. iki begalybės. Kadangi iki begalybės suskaičiuot neįmanoma, tai ir strėlė negali pajudėti.)
Taip nėra, nes erdvė susideda ne iš taškų (ir/ar koordinačių bei jų išvestinių), bet IŠ MINČIŲ. Strėlė skrenda, nes egzistuoja mintis apie jos skridimą. Mintis modeliuoja ne taškų dauginimąsi, bet strėlės skridimą. Strėlė skrenda santykinai su kitais kūnais, apie kuriuos galvojam, bet ne santykinai su abstrakčiais taškais, apie kuriuos negalvojam. Egzistuoja tik tai, apie ką galvojam (arba turim informaciją bent jau giliausiame pasąmonės lygmenyje). Bet koks judėjimas įmanomas tik santykinai su kitais egzistuojančiais objektais. Apie tai – atskiras paradoksas žemiau.
b) Medžioklės Rago Paviršiaus Plotas. Įsivaizduokim medžioklės ragą, kurio plonasis galas plonėja iki begalybės. Rago vidinis paviršiaus plotas irgi begalinis, tačiau jo nudažymui užtenka tik nedidelio dažų kiekio (skaitant, kad dažų takumas begalinis ir jie susideda iš be galo mažų dalelių).
Taip yra todėl, kad begalybės kaipo tokios neegzistuoja. Egzistuoja tik MINTYS. Mintis apie begalybę (kaip ir begalinį ragą) neišbaigta, o realybė susideda iš IŠBAIGTŲ, APIBRĖŽTŲ MINČIŲ. Begalybė – kaip ir nulis – reiškia neapibrėžtumą, kuriame banginė funkcija “nekolapsuoja”, todėl ten gali įvykti kas tik nori.
c) Visuotinis Sąryšis. Didysis XVII a. matematikas ir filosofas Gotfridas Leibnicas sakydavo, jog norint išvesti viską iš nieko, pakanka vieneto. Šitai galima suprasti, pratęsiant pirmo paradokso “apie skrendančią strėlę” apmąstymą: kai tik daleidom, kad strėlė aplamai gali skristi, tuo pačiu apibrėžėm ir viso likusio Pasaulio egzistavimą tokiame pavidale, kokiame jis randasi būtent šiuo momentu!
Reikalas tame, kad visi judėjimai tarpusavyje surišti. Bet koks judėjimas įmanomas tik santykinai kažkokio atskaitos taško (objekto) – tačiau du judantys objektai sudaro vientisą sistemą, judančią santykinai trečio objekto, o šie kartu sudaro vientisą sistemą, judančią santykinai ketvirto, ir taip toliau.
Kitaip tariant, bet kuri mintis dalyvauja ir visų kitų minčių susidaryme, nepriklausomonai nuo to, ar mes jas priimam, ar ne. Panašiai, kaip ir bet kuris hologramos taškas atspinti visą hologramą, nepriklausomai nuo to, ar mes apie jį žinom, ar ne.
d) Šredingerio “katės paradoksas”. Šredingeris parodė, kad jei mažos dalelės (vadinamos “kvantinėmis sistemomis”) gali vienu metu egzistuoti keliuose būviuose, tai analogišką savybę turi turėti ir dideli kūnai, matomi plika akimi. Pvz., jei radioaktyvaus atomo branduolys vienu metu gali būt suiręs ir sveikas (kaip teigia kvantinė fizika), tai šalia esanti katė vienu metu gali būt mirus ir gyva – nes branduolio skilimas gali būt susietas su Geigerio skaitikliu, mechaniškai įtakojančiu katės gyvybę (pvz., sudaužančiu ampulę su nuodais).
Šis paradoksas rodo, kad net ir makroskopiniame pasaulyje fizika gali operuoti tik “tikimybėmis”, bet ne “faktais”. Bet kokia tikimybė yra didesnė už nulį ir mažesnė už šimtą procentų, tuo tarpu kai bet koks “faktas” teigia būtent nulinę arba šimtąprocentinę tikimybę.
Kitaip tariant, “objektyvi realybė” apibrėžta ne “absoliučiai”, o tik “santykinai”, “iki tam tikro lygio”. Bet kuri mintis turi tam tikrą “paklaidą”, todėl ir bet kuris “faktas” gali pasirodyti “netikras” (antraip teismuose nereikėtų advokatų :))
Iš viso šito peršasi tokia išvada – nėra prasmės nieko teoretizuoti, nes jokia pranašavimo sistema negali apimti visko iškart. Prasminga yra tik DARYTI – t.y. praktiškai tikrinti (ir tokiu būdu tobulinti) savo įsitikinimus, lavinti vaizduotę, kurti naują realybę – t.y. SVAJOTI, eiliuoti, šokti, dainuoti, džiaugtis šia akimirka ir ateitimi – KURTI GYVENIMĄ!
Kiti Įdomūs Klausimai
Kodėl Pasaulis egzistuoja? (Vien iš to fakto, kad pasaulis egzistuoja, galim padaryt išvadą, kad Vienybė pranašesnė už Priešybę, Absoliutumas – už Santykinumą, Gerumas – už Piktumą, Švelnumas – už Grubumą, ir t.t. Jei būtų kitaip, tai pirmapradės jėgos –Vienybė ir Priešybė – nebūtų apsijungusios į antraprades jėgas, tos nebūtų pagimdžiusios trečiapradžių, ir t.t.)
Kodėl Pasaulis būtent toks? (Kiekvieno Pasaulis atitinka jo mintis ir jausmus. Nelaimingiausi tie, kurie tiki “objektyvia realybe”, nepriklausančia nuo jų įsitikinimų – būtent tai jiems ir kliudo viską keisti)
Apie Mąstymo Prigimtį
“Šventoji Kombinatorika”
Kas yra mintys, jausmai, sapnai? Kodėl mokslas atskiria juos nuo materijos?