Šiandieninis Lietuvos gyvenimas mirga baudžiavos elementais. Už menkiausius „prasižengimus” mus baudžia (ar grąsinasi bausti) policija, darbdaviai, bankai, inspekcijos, ministerijos, teismai, ir kitos „instancijos”. Baudos tapo viešosios tvarkos bei aplamai valstybinės santvarkos „fundamentu”. Tačiau psichologai senai pastebėjo, kad baudos nekeičia subjektų nusistatymo kartoti draudžiamą veiklą:
Why punishment does not work (and what does)
Levas Tolstojus sakė, kad baudos žalingos, nes sukelia baudžiamo žmogaus pyktį. Piktas žmogus destruktyvus: vietoj to, kad kurtų gražesnę ateitį, jis griauna „ir taip nekokią” dabartį.
Dar daugiau – baudos griauna žmonių savigarbą ir orumą. Dažnai baudžiami žmonės nustoja vadovautis vidiniais moralės principais (kuriuos turi ir sunkiausi nusikaltėliai), pakeisdami juos „praktiniu apsukrumu”. Žmonės pradeda bijoti prasižengti, t.y. pradeda gyventi baimėje. Gi bailūs žmonės yra dvasiškai silpni – jie nebesupranta, kas yra Sąžinė ir Garbė, nesugeba plačiai mąstyti, kelti drąsių idėjų, siekti didelių tikslų. Taip formuojami nelaimingi žmonės – smulkmeniški vartotojai, Motiejaus Valančiaus „palangos juzės” psichotipai.
Самая вредная привычка – страх
Punitiveness as a „psychological schema”
Remiantis Jausmų Atlasu, kaltintojams trūksta pasitikėjimo savimi (1-mo segmento raudona dalis vs 13-to segmento balta), o baudėjams – žingeidumo ir drąsos (4-to segmento raudona vs 16-to segmento balta). Tokie žmonės įstatymą kelia aukščiau už asmeninį gebėjimą kurti pozityvią realybę, todėl jie irgi nelaimingi. Vietoj to, kad vystytų savo gebėjimą gyvent pagal Sąžinę ir Širdį, jie nuolat apeliuoja į kažkokias normas ir įstatymus. Su laiku iš jų tarpo atsiranda tokiie „drakonai”, kaip sename tarybiniame multfilme:
Tokiu būdu įstatymų leidėjai keičiasi, o ydinga sistema išlieka.
Kokia gi alternatyva baudimui? Kiekvieno iš mūsų asmeninis „nubudimas”. Vietoj to, kad bausti kitus, rodykim asmeninį pavyzdį, kaip galima gyventi „kitaip”
Kurkim gražesnę ateitį, nepriklausomai nuo egzistuojančių taisyklių ir įstatymų. Taisyklės ir įstatymai egzistuoja tik tam, kad padėtų mums laimingai gyventi. Jei šios funkcijos jie neatlieka – juos būtina keisti.
Žmogaus prigimtinė teisė – gyventi pagal savo įsitikinimus, nepriklausomai nuo primetamų taisyklių ir įstatymų. Pastarieji gali turėti tik patariamąją (bet ne „baudžiamąją”) galią!
Gamtoje baudų išvis neegzistuoja. Egzistuoja tik priežastingumas ir pasekmių neišvengiamumas. Natūralios pasekmės visad „idealiai subalansuotos”: bet koks dirbtinis jų „koregavimas” veda prie „spalvų tirštinimo” ir „lazdos perlenkimo”. Gi perteklinės pasekmės krenta ant „bausmių skirstytojų” ir vykdytojų. Todėl klausykit išmintingo patarimo: venkit teisti ir bausti kitus (net jei tai ir įeina į jūsų profesines pareigas – nes moralinės normos aukščiau už bet kokius socialinius formalumus)!
Kurkim gražesnę ateitį: