Antra pamokėlė: Atjauta ir Gailestis

Įvadas: Kuo Atjauta skiriasi nuo Gailesčio? (Atjauta daro savarankiškais, Gailestis – priklausomais; Atjauta vienija, Gailestis skaldo)

Atjauta – tai apsivienijimas, o Gailestis – tai susiskladymas. Kai gaili savęs, tada tampi vienišu ir niekam nereikalingu. O kai atjauti kitą, tada būnat kartu ir viens kitam reikalingi

Pasakojimas. Aukštai kalnuose, kur guli amžinas sniegas ir pučia stiprus vėjas, važiavo vienuos su rogėmis. Pakeliui į roges pasiprašė moteris su vaiku. Buvo labai šalta ir po kiek laiko vienuolis pastebėjo, kad moteris visai sušalo. Nieko nesakęs, jis ją išstūmė iš rogių ir tik paragino arklį, kad greičiau bėgtų. Moteris supyko ir ėmė vytis roges, garsiai koliodama vienuolį. Po kiek laiko, visa sušilus, ji prisivijo roges. Vienuolis tik nusišypsojo ir vėl pasiūlė sėstis – Не замёрзнуть в повозке

Aptarimas. Kodėl vienuolis išstūmė moterį iš rogių? Kaip jūs būtumėt pasielgę vienuolio vietoje?

Kartais grubus veiksmas geriau, nei švelnūs žodžiai

Pasakojimas apie karvedį, negailėjusį savo sūnaus. Kai kiti priekaištavo, kad vaiko reikia pasigailėti, jis atsakė: “Man tėvas taip sakė – sūnaus pagailėsi šiandien, prarasi jį rytoj” – Пожалеешь сейчас — потеряешь потом  (Даосская притча)

Kartais Atjauta gali būt pavijinga… Pvz., girtas žmogus nesėkmingai bando atrakint mašinos dureles. Praeivis sako: “duok, padėsiu”, o kai girtas davė jam raktelius – iš visų jėgų metė juos tolyn į krūmus…

Pasakojimas. Senovėje buvo žiaurus karvedys Timūras, nukariavęs daugelį Azijos šalių. Kai jo kariauna pasiekė Europą, jis pirmą kart išvydo veidrodį. O kai veidrodyje pamatė savo veidą – pasibaisėjo ir pravirko, toks nuožmus buvo jo veidas. Su Timūru visad vaikščiojo jo padėjėjas, kuris irgi apsiverkė. Po kiek laiko Timūras susitvardė ir paklausė padėjėjo, ko tas verkia. Tas atsakė: “Kaip neverkti, jūs tik vienąkart pamatėt savo veidą ir pravirkot, o aš jūsų veidą matau kasdien”

Aptarimas. Kodėl padėjėjas apsiverkė – nes atjautė Timūrą, ar gailėjo savęs? Ką pajuto Timūras – suartėjimą su padėjėju, ar atstūmimą?

Atjauta – tai apsivienijimas, o Gailestis – tai susiskladymas. Kai gaili savęs, tada tampi vienišu ir niekam nereikalingu. O kai atjauti kitą, tada būnat kartu ir viens kitam reikalingi

Pasakojimas apie žmogų, bėgusį iš sibiro lagerio, ir pasiklydusį taigoj. Galiausiai jį priglaudė sentikiai-staroverai, kurie išmokė visokių taigos gudrybių – kaip taigoj surast takus, maisto, saugią nakvynę ir t.t.

Geriau išmokint žuvaut, nei duot pagautą žuvį: rūpinasi tas, kas mokina žuvaut, o kas duda pagautą žuvį, tas lepina

Dažnai parduotuvėse matom dėžutes aukoms, remiančioms neturtingus vaikus ir vaikų namus. Bet ko tiems vaikams labiau reikia – jūsų aukų ar dėmesio ir nuoširdumo? Aukos paikina, o dėmesys gydo …

Pasakojimas iš Vladimiro Serkino romano (apie Šamaną) apie atsiskyrėlį, kurį kitų žmonių pagalba išpaikino ir jis nebeatlaikė žiemos … Šamanas paaiškino: “Jei nori padėt – padėk savo dėmesiu. Materiali pagalba turi būt nereguliari, kitaip žmogus pripranta prie pagalbos ir tampa nesavarankiškas”

Kaip žmogų paversti dykaduoniu? Pastoviai jam duoti dykai duonos.

Pasakojimas. Lao Czu su mokiniais susiruošė į vieno garbaus išminčiaus laidotuves. Pakeliui jie sutiko daug žmonių, einančių į tas pačias laidotuves ir garsiai raudojančių dėl numirusio. Lao Czu apsisuko ir tarė mokiniams: “Grįžtam namo. Velionis nebuvo išmičnius, nes tiek žmonių rauda, nebežinodami, kaip toliau gyvent be jo pagalbos. Jis juos visus padarė priklausomais nuo savęs”…

Žmonės mėgsta gailėtis ir gelbėt, bet ne atjausti ir realiai padėti –

Pasakojimas. Kartą vargša keleivį užpuolė plėšikai, viską atėmė, sumušė, ir numetė pakelyj. Pro šalį ėjo teisėjas, pamatė vargšą, paklausė, kas atsitiko. Kai tas papasakojo, teisėjas pažadėjo surast ir nubaust plėšikus. Teisėjas atsisveikino ir nuėjo, bet neužilgo pasirodė paštininkas. Tas irgi išklausinėjo vargšo, kas atsitiko ir pažadėjo perduot žinią jo artimiesiems. Pro šalį važiavo valdininkas, ir pažadėjo pasirūpint jo žmona ir vaikais, jei tas neišgyvens ir numirs. Paskui pasirodė šventikas, kuris pažadėjo per pamokslus išpeikt plėšikus ir jei vargšas pasimirs, už jį atlaikyt mišias. Galiausiai pasirodė laikraščio korespondentas, kuris užrašė, kas atsitiko, ir pažadėjo išspausdint savo laikraštyje. Visie tie žmonės nuėjo su išpildytos pareigos jausmu. Neužilgo artimiausias miestelis tik ir  šnekėjo apie vargšą ir plėšikus. Teisėjas iškėlė bylą ir pasiuntė policininkus ieškot plėšikų. Žurnalistas išspausdino didelį straipsnį. Paštininkas visiems pasakojo detales, kurių žurnalistas neužrašė. Šventikas per pamokslus koneveikė plėšikus. Valdininkas organizavo piliečių budrumo akciją. Ir tik vienas žmogus, sužinojęs, kas nutiko, nuvežė vargšą į ligoninę, davė jam pinigų, kad galėtų apsirengt ir pavalgyt, ir padėjo artimiesiems, kad galėtų tą vargšą slaugyt. Kiti miestelio gyventojai, net nesuprato, kaip vargšas atsidūrė ligoninėj, o šalia atsirado jo žmona. Kai vargšas pasveiko, miestelis labai nuliūdo, nes nebeliko kuo rūpintis – Притча Помощь

Valstybė visus “gelbsti”, bet nei vieno neatjaučia …

Kaip manot, kodėl Lietuvoje mokslas prievartinis (tėvai negali vaiko neleist į mokyklą)? Iš gailesčio asocialių šeimų vaikams – gelbėdama tuos vaikus, valstybė verčia ir normalių šeimų vaikus mokintis pagal “netikėlių programą”… Iš gailesčio apgailėtiniems, prievartaujami tie, ant kurių pečių gulsis tos valstybės valdymas ateityj … taip valstybė pati save programuoja būt “netikėlių šalimi”

Nemažai niekšybių kilo vien iš gailesčio … Po 2001 rugsėjo 11 teroristinių išpuolių (kai lėktuvai rėžėsi į Niujorko dvynius), Amerikos valdžia ėmė spausti kitas valstybes pasiųsti karius į Afganistaną. Kanados parlamentas labai priešimnosi, nes skaitė, kad Afganistanas čia ne prie ko. Tada tuometinis Kanados premjeras (visokeriopai gynęs Amerikos politiką) savo parlamentui parodė filmą apie afganų mergaitė, kuri su ašaromis akyse pasakojo apie kažkokias skriaudas, patirtas nuo vietinių modžahedų.  Visi žinojo, kad modžahedai nesprogdino Amerikos dangoraižių, nors gal ir turėjo kažkokių ryšių su sprogdintojais. Bet iš gailesčio tai mergaitei nutarė pasiųsti karius “gelbėt engiamų žmonių” … taip Kanada pirmą kartą po antro pasaulinio karo įsivėlė į naują karą

Pasakojimas -kaip iš gailesčio žmogus tapo plėšiku… (taippat tinka pamokėlėje apie Silpnavališkumą.)  Vienas valstietis pasigailėjo vargšo plėšiko ir leido pas save gyvent. Neužilgo plėšikas atsivedė dar kelis tokius pat driskius. Žmogus ir juos priglaudė, nes manė, kad jie neturi kur gyvent. Driksiai ėmė plėšikaut ir tempt į namus pagrobtus daiktus. Žmogaus namai pavirto į plėšikų landynę, kur rinkosi visokios padugnės. Žmogus buvo silpnavalis ir nemokėjo paprieštarauti… Po kiek laiko atvažiavo policija ir visus plėšikus suėmė. Taippat suėmė ir žmogų. Terismo metu teisėjas paklausė žmogaus: “kaipgi tu tapai plėšiku?” Žmogus atsakė: “Dėl charakterio silpnumo…” – Притча Крестьянин и Разбойники

Šiandien visuomenė gailisi invalidų (skirdama jiems specialias lengvatas), tuo  pačiu lyg ir skatindama invalidumą (panašiai, kai ligoninės skatina ligas), vietoj to, kad skatintų  sveikumą…

Žymiai lengviau nelaimės metu pult gelbėti, nei kasdienybėje atjausti

Žaidimas. Kaip pasielgtumėte sekančiose situacijose. Einat gatve, o šalia žmogus prašo išmaldos. (Pasidomėt, kodėl pats negali užsidirbti.)

Pažiūrėjot filmą apie vaikų namus ir užsinorėjo padaryt kažką gero našlaičiams (pasidomėt, kaip galima skirt dėmesio našlaičiams, apart pinigų aukojimo)

Jūs turtingas verslininkas, o neturtingi giminaičiai prašo paskolint pinigų. (Geriau išmokint meškeriot, negu duot pagautą žuvį. )

Jūs šalies prezidentas, o parlamentas prašo pasiųst kariuomenę į svetimą šalį, nes ten skriaudžia vaikus. (Vaikų šiaip sau nieks neskriaudžia, o jei pasiųsi kariuomenę pas kitus, ateis laikas, kai kiti pasiųs kariuomenę pas tave.)

Jūs gaminate sveiką maistą ir įdedat į jį visą širdį. Kartą prie jūsų restorano trumpam sustoja autobusas, ir pribėga daug žmonių, norinčių greit kažko užkąst. Jūs suprantat, kad tai, ką jūs ruošėt su meile visą pusdienį, jie susikiš į burną per porą minučių ir net nesupras, kokie sveiki ir skanūs jūsų patiekalai. Kaip pasielgsit?  (paaiškint, kad greitai rydami jie pridarys tik sau žalos, ir palaukt kitų klientų)

Išvada: Geriausias būdas padėt kitam – padėt pačiam sau, kad taptum stipresnis ir galėtum daugiau dėmesio skirt kitiems

настоящие Чуткость и Сочувствие проявляются тихо, без громких слов. Заботливая Мама сама предугадывает, когда сыну что нужно, и проявляет заботу без лишних слов. А если слова произносятся – это уже Жалость — грубая форма Сочувствия, лишённая Терпения.

Жалость стремится что-то спасти, тем самым уничтожая нечто более важное. Жалостливая мама балует ребёнка, и он вырастает в Недостойного субьекта: Настоящая забота о ребёнке

Ši pamokėlė stipriai susišaukia su Trečia pamokėle apie Rūpestingumą


Kantrybė + Atjauta = Rūpestingumas

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *