Įvadas: Kaip atskirt Atsipalaidavimą nuo Pasileidimo? (Atsipalaidavimas – mokėjimas būt natūraliam, Pasileidimas – savo esmės pametimas, pasidavimas pagundoms)
„Nelabasis” rūpinasi ne tuo, kad žmonės elgtųsi nedorai, o tuo, kad nepastebėtų, kaip tampa pasileidusiais ištižėliais … Ieškant atsipalaidavimo, lengva „perlenkt lazdą” – įnikti į kompiuterinius žaidimus, saldumynus, ir pan. … Suaugę pradeda išgerinėt, rūkyt, lankytis baruose ir klubuose, kelti puotas, paprasčiausiai persivalgyti, siekt patogumų ir pramogų, kurt nereikalingus verslus ir kitas veiklas, kurios tik daugina visokias negandas…
Pasakojimas. Saloje gyveno aborigenas, kuris ištisas dienas tik sėdėjo po palme ir valgė kokoso riešutus. Atvažiavo civilizuotas vreslininkas ir ėmė jį gėdint: „Ištisas dienas nieko neveiki, o galėtum surinkt visus kokoso riešutus, nuplukdyt į kitą salą ir parduot turistams – taip uždirbtum pinigų, nusamdytum kitus aborigenus, kad jie už tave surinktų daugiau riešutų, organizuotum dar didesnį pardavimą, iškirstum šitas palmes ir pasodintum kitas, kurios duoda didesnį pelną, užsuktum didelį verslą… o tada galėtum tik sėdėt po palme ir nieko neveikt”. O aborigenas sako: „Aš ir taip sėdžiu po palme ir nieko neveikiu”
Įsitempęs žmogus pastoviai ieško būdų, kaip save užimti, ir dėl to pridaro daug „nesąmonių”… Markas Tvenas sakė: „Civilizacija – tai begalinis dauginimas nereikalingų būtinybių”… Civilizacija viską daro vardan DIDESNIO PATOGUMO … kaip sakė Majakovskis: „voniomis ir tualetais mes esam užkerėti” („туалетами и ваннами мы завоеванны”)
Būtent patogumai daro žmones silpnavaliais …
Pasakojimas – koks užsiėmimas, toks ir žmogus. – Kartą Indijos karalius su patareju vaikščio po mišką ir pasiklydo. Jie klaidžiojo visą dieną, o vakarop oras subjuro, pradėjo lyt ir pūst stiprus vėjas… Staiga pamatė piemenį, miegantį tiesiog ant žemės. Vietoj pagalvės po galva akmuo, vietoj kaldros trumpa sermėga… Jo avys ganėsi aplink, o piemuo kietai miegojo. Karalius nustebo: „Kaip jis gali taip kietai miegoti, kai aplink taip šalta ir lyja lietus? Aš negaliu užmigti, jei rūmuose atidarytas langas, o jei mažiausias skersvėjis, iškart visi suserga…” Patarėjas atsakė: „Jūsų didenybe, koks užsiėmimas, toks ir žmogus. Koks maistas, toks ir kūnas. Jei šis žmogus gyventų rūmuose, maitintųsi skaniais patiekalais, ir miegotų šiltoje lovoje, jis kaipmat ištižtų ir būtų toks, kaip visi”. Karalius nepatikėjo ir nutarė pravesti eksperimentą. Jis pabudino piemenį ir pasakė, kad nuo šiol piemuo gyvens rūmuose, gerai maitinsis ir minkštai miegos, o už tai piemuo turės atlikt kažkokias nežymias pareigas. Peimuo nustebo, bet iš pagarbos karaliui nepriešgyniavo. Piemuo apsigyveno rūmuose. Po kiek laiko karalius pasakė, kad piemuo turi grįžt pas savo avis. Jam nedavė jokių rūbų, todėl jis grįžo toks pat nuogas, kaip jį paėmė į rūmus. Kitą dieną piemuo peršalo ir sunkiai susirgo, ir kaalius turėjo jį pasiimt atgal į rūmus… – Какого занятие, таков и человек
Vienas gamtininkas pasakojo, kad jei iš miško pasiimt ežiuką į namus, tai jis pragyvens vos keletą metų ir numirs, o miške ežys gyvena kelis kartus ilgiau…
Aptarimas. Kodėl piemuo susirgo, nors prieš tai jokios ligos jam buvo nebaisios? Kodėl laukiniai gyvūnai nelaisvėje gyvena trumpiau, nors jais visi rūpinasi?
Kas atsitinka su žmonėmis, kai jie siekia patogumų? (tampa silpnavaliais)
Pasakojimas apie eksperimentą Universe 25 … 1958 – 1972 metais Amerikos etologas (mokslininkas, tyrinėjantis gyvūnų elgseną) John B. Calhoun atliko įdomius eksperimentus (iš pradžių) su žiurkėmis (o paskui) ir pelėmis. Eksperimento rezultatai buvo tokie šokiruojantys, kad jis buvo kartojamas net 25 kartus … Graužikams buvo sudarytos idealios sąlygos gyvent ir daugintis – puikus mikroklimatas, pilna maisto, gerai apgalvota išmatų utilizacija, patogos girdyklos, nėra jokių priešų, ligų ar kitų pavojų … Iš pradžių graužikai greitai dauginosi, bet paskui „pasileido” ir ėmė degraduoti. Jie ėmė viską daryt „tik dėl malonumo”. Bet kas malonu vieniems, labai nemalonu (ir 
pražūtinga) kitiems. Atsirado kastos – valdantieji tapo labai agresyvūs, valdomieji tapo labai pasyvūs. Patinai nebenorėjo ginti vaikus nešiojančių patelių, o patelės tapo piktos ir net užpuldavo savo pačių vaikus. Galiausiai atsirasdavo paskutinė graužikų karta, kurią Calhoun-as pavadino „nuostabiąja” („the beautiful ones”) – fiziškai tie graužikai atrodė labai gražiai ir patraukliai, turėjo „puikų charakterį”, vengdavo bet kokių konfliktų … tačiau jie nebeturėjo „gyvybės dvasios” – nemokėjo prisitaikyti prie bent kiek pakitusių sąlygų, neturėjo jokio atkaklumo, jų intelektas buvo nulinis… ši generacija egzistavo tik tam, kad numirti. Taip visi graužikai ir išmirė. Ir tai atsikartojo 25 kartus, nepriklausomai nuo to, kokius graužikus tyrinėjo ir kokios buvo kitos variacijos… Visais atvejais patogumai privedė prie Pasileidimo, Ištižimo, Bevališkumo ir Susinaikinimo – Universe 25 – Calhoun’s Mouse Utopia Experiment
Aptarimas. Ar neprimena graužikų elgesys žmonių elgesio? Ką daryti, kad neištižtume, kaip graužikai?
Mūsų civilizacija ne pirma – iki mūsų buvo daug kitų civilizacijų, ir visos susinaikino…
Šiandien dažni tėvai bando gelbėt vaikus nuo ištižimo įvairiais draudimais… o valdžia bando gelbėt visuomenę įvairiais įstatymais … Bet ar tai gali padėt?
Pasakojimas. Kartą pas karalių atėjo trys ministrai ir ėmė prašyti, kad tas uždraustų gerti vyną, nes karalystėj klesti alkoholizmas ir žmonės nelaimingi. Karalius kiekvieno iš jų ėmė klausinėti, kodėl jie patys geria. Pirmas atsakė: „Aš geriu, nes nenoriu įžeist draugų, kurie kviečia išgert”. Antras atsakė: „Kai ant stalo pastato vyną, pradedu bijot, kad man neliks, todėl skubu paragaut”. Trečias atsakė: „Geriu, nes antraip man liūdna”. Karalius jų išklausė ir pasakė: „Nekalkintinkit vyno už savo bėdas. Pirma susitvarkykit su savo silpnavališkumu, godumu ir tinginiu” – Притча Вина ли вина?
Kaip padėti žmogui, kuris nesusitvarko su savimi (alkoholikui, rūkoriui, narkomanui)? Leisti pasiekti dugną … galima tik pagreitint šitą procesą, bet negali jo sustabdyt, jei tik pats jis to neužsinori …
Pasakojimas. Karalius turėjo silpnavalį sūnų, kuris vis lošdavo kortomis ir linksmindavosi su draugais. Jis vis papuldavo į keistas istorijas, muštynes, pralošdavo daug pinigų, ir tėvui reikėdavo jį gelbėt. Kartą sūnus paslapčia išnešė iš namų didelį šeimos briliantą ir pralošė jį kortom. Karalius neapsikentė ir pasakė sūnui: „Žmogus be valios, kaip peilis be ašmenų – jis niekam netikęs” – ir išvijo sūnų iš rūmų. Vargšas princas puolė prašyt pagalbos pas draugus, bet tie tik pasijuokė. Ką daryt? Sūnus nutarė eit į deimantų kasyklas, bandyt surast naują briliantą. Jis buvo nepratęs dirbti, o deimantų kasyklose darbas labai sunkus. Iš jo visi tyčiuojosi, kelis kart net jį apiplėšė, bet dingti nebuvo kur. Kasdien jis grūmėsi pats su savimi, kol galiausiai išmoko pastovėti už save. Galiausiai praėjo keli metai. Jaunuolis rado daug mažų deimančiukų, bet tokio didelio, kurį buvo pralošęs, nerado. Kartą gatvėje jaunuolis pamatė kažkį žmogų, mušantį kitą pagyvenusį žmogų, ir šaukiantį: „Atiduok deimantą”. Jaunuolis paklausė mušančiojo, kame reikalas. Tas paaiškino, kad senis turi didelį deimantą,. bet jau ištisus metus gyvena jo namuose ir nemoka jokių mokesčių. Senis puolė aiškinti, kad tas deimantas toks didelis, kad jo niekas neįperka, o pats jis pinigų neturi, todėl ir negali susimokėti. Jaunuolis atidavė tarnui vieną mažiuką deimančiuką už senio skolas. Senis apsidžiaugė ir pasakė, kad atiduosiąs deimantą, jei jaunuolis nupirks jam mažą namelį su sodu. Jaunuolis taip ir padarė. Paskui jis persirengė pirkliu ir nuėjo pas karalių į dvarą. Karalius ilgai apžiūrinėjo atneštą deimantą ir paklausė: „Ar sunku buvo rasti tokį nuostabį deimantą? Jis man labai primena kitą briliantą…” Sūnus atsakė: „Žmogus be valios neras tokio deimanto, lygiai kaip peilis be ašmenų negalės nieko pjauti”. Karalius atpažino sūnų ir iš džiaugsmo net apsiverkė. Jie apsikabino ir toliau gyveno pagarboje ir meilėje – Притча Зачем нужна сила воли
Aptarimas. Kodėl karalius iš pradžių išvijo sūnų, o paskui apsidžiaugė, kai jis grįžo? Kas padėjo sūnui pasikeisti? Ar daug bevalių sugeba tapti valingais?
Toli gražu ne visi silpnavaliai sugeba taip atsitiesti, kaip karaliaus sūnus…
Pasakojimas. Vienas valstietis pasigailėjo vargšo plėšiko ir leido pas save gyvent. Neužilgo plėšikas atsivedė dar kelis tokius pat driskius. Žmogus ir juos priglaudė, nes manė, kad jie neturi kur gyvent. Driksiai ėmė plėšikaut ir tempt į namus pagrobtus daiktus. Žmogaus namai pavirto į plėšikų landynę, kur rinkosi visokios padugnės. Žmogus buvo silpnavalis ir nemokėjo paprieštarauti… Po kiek laiko atvažiavo policija ir visus plėšikus suėmė. Taippat suėmė ir žmogų. Terismo metu teisėjas paklausė žmogaus: „kaipgi tu tapai plėšiku?” Žmogus atsakė: „Dėl charakterio silpnumo…” – Притча Крестьянин и Разбойники
Daugumas žmonių silpnavaliai, ir savo bevališkumą pateisina begale filosofijų. Kažkas pasakė: „Visos filosofijos sugalvotos tam, kad pateisint žmonių bevališkumą”
Pasakojimas apie tai, kaip Kašmyro šalis gavo savo pavadinimą. Kašmyras – tai šiaurės Indijos provincija. Senų senovėje ji vadinosi Beluristanu, arba Kristalų 
Žemė. Beluristano sostinėje stovėjo šventykla, į kurią traukdavo daug atvažiavėlių. Kartą į tą šventyklą atvažiavo kitas šventikas, kuris mokino žmones gyventi kitaip, nei vietiniai. Jis susitiko su Beluristano šventiku ir pasisakė, kad nori apsistot netoliese, kad galėtų skleist savo tiesas. Beluristano šventikas neprieštaravo, nes manė, kad jo šventykla labai gerbiama ir garsi, ir jai nekils jokio pavojaus, net jei netoliese kas nors pastatys kitą šventyklą. Bet naujas šventikas nesiėmė statyt jokios naujos šventyklos. Vietoj to, jis netoliese organizavo pasilinksminimų 
parką. Ten pastoviai grojo muzika, virė ir kepė skanius valgius, būrėjos būrė ateitį, jaunimas šoko ir dainavo, seniai valandomis mirkdavo pičių katiluose… pamažu visi žmonės, kurie anksčiau lankėsi senojoje šventykloje, pradėjo susitikinėti naujame pramogų parke… Kartą senasis Beluristano šventikas neapsikentė ir atėjęs pas naująjį šventiką, pareiškė: „Tu pasieilgei nesąžiningai, nuviliojai visus mano žmones į pasilinksminimus, o pats nemokini jų, kaip gyventi”. Naujas šventikas atsakė: „Čia ne tavo žmonės ir ne mano, jie patys atsakingi už save, ir patys mokosi gyventi”. Senasis šventikas nesutiko: „Тie žmonės patys nesupranta, ką daro, о tik naudojiesi jų silpnumu”. Tada naujasis atšovė: „Jei jie tokie silpni, tai kodėl tu jų neišmokinai būti stipriais? Silpną žmogų bet kas suvilios, aš tik pagreitinu tai, kas jiems lemta, ir už tai jie man moka… ir kai jie patys supras, kad gyvena neteisingai, kai pajus visą savo ištižimo bjaurumą, tik tada jie įgaus sugebėjimą tapt tvirtais ir dorais žmonėmis”. Po šitų žodžių senasis šventikas tik sugriežė dantimis ir pasakė: „Tu esi Kaš-Myr (Kreivas Vadas arba Kelias)”. Nuo to laiko Beluristaną visi ir ėmė vadinti Kašmyru – kreivo vado arba kelio šalimi – Притча Как Кашмир получил своё название
Aptarimas. Kuris šventikas buvo teisesnis? Ar sutinkat su tuo, ką pasakė antrasis šventikas?
Ar nematot panašumo su Lietuvos Kriviais („kreivais vadais”)?
Kaip padėt ištižusei visuomenei atsistot į doros kelią?