Pirma pamokėlė apie Kantrybę

Įvadas: Kas yra Kantrybė? (sugebėjimas pernešt negandas ir nepatogumus, nepasiduot pagundoms, “nekeist kelio dėl takelio”)

Pasakojimas apie keistuolį keliautoją, kuris kolekcionavo senovinius puodelius. Kartą svetimoje šalyje jis pamatė neapsakomo grožio glazūruotą antikvarinį puodelį, paėmė jį į rankas ir ėmė apžiūrinėti. Staiga puodelis Vaizdo rezultatas pagal užklausą „antique tea cups“prašneko: “Išklausyk mano istorijos, ir gal kažką suprasi … aš ne visada buvau puoduku. Buvo laikas, kai beprasmybė buvo mano vienintelis užsiėmimas. Aš buvau tik raudono molio gabalas…  Tūkstančius metų gulėjau žemėje. Mačiau, kaip žmonės kariauja, taikosi, ir vėl kariauja, gimsta, įsimyli, miršta, ir vėl gimsta… o aš laukiau… ir štai kartą pasirodė Meistras. Jis pakėlė mane nuo žemės, apžiūrėjo, parsinešė namo, ir ėmė minkyt ir voliot, kol galiausiai nesurikau: “palik mane ramybėj!”. Man labai skaudėjo, bet jis tik palingavo galvą ir pasakė: “dar ne laikas” . Paskui užmetė mane ant rato ir ėmė sukt. Pasaulis ėmė suktis taip greitai, kad susiliejo į vientisą rūką. Ėmiau maldauti: “Ką darai? Sustabdyk tą košmarą…” Bet meistras tik tyliai pasakė: “Dar ne laikas, pakentėk”. Jis vis suko ir glostė mane, o paskui atsargiai įkišo į pečių. Nežinojau, kad pasaulyje gali būt taip karšta. Maniau, kad pavirsiu į pelenus… Aš šaukiau ir maldavau atidaryt pečiaus duris, o meistras tik pažiūrėdavo pro langelį ir pagal jo lūpas perskaitydavau: “Dar ne laikas”. Ir kai jau maniau, kad mirštu ir tuoj sudegsiu, durys atsidarė. Meistras atsargiai ištraukė mane ir pastatė ant lentynos. Aš atsidūsai – kaip gera, kai palieka tave ramybėj… Bet mano kančioms tai dar nebuvo galas.  Po kiek laiko meistras vėl paėmė mane, iš visų pusių apžiūrėjo, ir ėmė dažyti. Prasidėjo baisiausias išbandymas – jis ėmė mane lakuoti… tas lakas užgožė mano visus kapiliarus, nebegalėjau kvėpuoti, jo nuodingi garai skverbėsi į mane vis gilyn, sąmonė aptemo, ėmė pykint, o meistras vis dengė vieną lako sluoksnų po kito. Iš paskutinių jėgų ėmiau prašyt pasigailėjimo, o jis vėl: “Dar ne laikas”. O po lakavimo jis vėl mane įkišo į pečių… ir šįkart ten buvo du ar tris kart karščiau… Aš iškart supratau, kad tai mirtis… maldavau, prašiau, grąsinau, rėkiau… galiausiai tyliai pravirkau… bet ašarų nebuvo. Supratau, kad tai paskutinės gyvenimo akimirkos. Jėgų nebeliko net verkti. Bet paskutinę sekundę, kai jau kritau į  tamsią prarają, pajutau, kaip meistro rankos atsargiai traukia mane iš pečiaus… Mane vėl pastatė ant lentynos. Aš ėmiau laukti. Po kiek laiko meistras atnešė veidrodį ir pastatė prieš mane. Aš pažvelgiau į veidrodį ir pamačiau neapsakomo grožio puodelį… jis buvo toks nuostabus, kad negalėjau atitraukt akių, o mintimis vis kartojau: “negali būt, kadf tai aš… ne, tikriausiai čia kažkas kitas…” Tai negalėjau būt aš, nes per daug tobula ir gražu. Ir tada išgirdau pilną supratimo meistro balsą: “Tai yra tai, kuo tu turėjai tapti. Aš mačiau, kaip tau skaudėjo, kada tave minkiau ir voliojau, bet turėjau tai daryti, kad iš tavęs išeitų visas oras, antraip pečiuje būtum suskilęs. Aš žinojau, kad tu pametei visus orientyrus, kada sukaisi ant rato, bet kitaip tu nebūtum įgavęs reikiamos formos. Aš žinojau, kad nuodingi lako garai tau nepakenčiami, bet kitaip tu būtum lengvai dūžtantis ir bespalvis…  o antras pečius … o taip, aš žinojau, kad tai bus pats sunkaisuais tau išbandymas, bet be šito tu nebūtum pakankamai užsigrūdinęs, gyvenimo sunkumai būtų galėję tave palaužti… Patikėk, viskas, ką dariau, buvo tavo labui. Dabar tu tapai gražiausiu puoduku – kokį ir įsivaizdavau, kai pakėliau tave nuo žemės. Ne, tu tapai dar gražesniu, nei įsivaizdavau, ir dabar tavo gyvenimas įgavo naują prasmę”. Čia puodukas baigė pasakojimą, ir jo blizgančiu paviršium nutekėjo dėkingumo ašara. Jaunuolis užmokėjo už puoduką ir parsivežė namo. Puoduko pasakojimas tapo jo kelrode žvaigžde. Kada likimas pasisukdavo ne taip, ir nodėdavosi sušukti “užteks, palikit mane ramybėj!”, jis prisimindavo puoduko pasakojimą ir meistro žodžius: “Dar ne laikas”…   – Притча “Легенда о будущем”

Aptarimas. Ką jųs darot, kai trūksta kantrybės?

Pasakojimas. Mokinys paklausė išminčiaus: “Kokia žmogui savybė svarbiausia, kad būt amžinai laimingu?”  Išminčius atsakė: “Kantrybė! Būk kantrus, ir pasieksi viką, ko tik panorėsi!” Mokinys nusijuokė: “Cha, kaip kantrybė gali padėt, jei pavyzdžiui kiaurame kibire neši vandenį? Kad ir koks būtum kantrus, vanduo vistiek išbėgs!” Išminčius atsakė: “O tu būk kantrus ir palauk žiemos – vanduo sušals į ledą, ir neišbėgs” – Притча Вода в Решете

Aptarimas. Ar būna situacijų, kai vien kantrybės neužtenka? (Taip – tikra kantrybė visad eina su Atjauta – aplinkos pajutimu ir dėmesiu kitiems, antraip ji tampa užsispyrimu ir beprasmiu kentėjimu: žr. pamokėlę apie kantrybę ir užsispyrimą)

Niekad nepamesk kantrybės – tai paskutinis raktas, atveriantis visas duris (Antuanas de Sent Egziuperi)

Kantrybė gali nugalėt likimą (airių patarlė)

Pasakojimas. Aukštai kalnuose gyveno išminčius. Pas jį buvo mokinys, kuris dirbo įvairius darbus. Kartą mokinys ir klausia: “Mokytojau, aš jau ištisus metus čia dirbu, kodėl jūs manęs nieko nemokinat?” Mokytoas atsakė: “Turėk kantrybės, dar neatėjo laikas. Nusileisk į žemutinį slėnį, pasodinkt ten medelį ir kasdien jį laistyk. O kai ateis laikas, aš tave pradėsiu mokinti.” Mokinys taip ir padarė. Bet slėnis buvo toli, ir mokinys  sugaišdavo beveik visą dieną, kol nueidavo pas medelį ir grįždavo atgal. Po kurio laiko mokinys negrįžo – jis pasistatė trobelę slėnyje prie medelio, kad negaištų laiko vaikščiojimams, o galėtų geraiu rūpintis medeliu. Vasarą jis medelį laistė, žiemą dangstė nuo šalčių ir vėjo, pavasarį rūpinosi, kad jo nenugraužtų žvėrys. Taip prabėgo metai. Vieną rytą mokinys pamatė prie medelio stovintį mokytoją. Mokinys labai apsidžiaugė, bet iškart ėmė atsuprašinėt, kad paliko mokytoją ir apsigyveno atskirai. O mokytojas ir sako: “Tu pasielgei teisingai. Kai medelį sodinai, jis buvo liaunas ir silpnas, o dabar jis stiprus ir tvirtas. Tu išmokai kantrybės, o tai svarbiausia. Kantrybė – tai medis, kurio šaknys karčios, o vaisiai saldūs. Притча о Терпении

Aptarimas. Kodėl mokinys paliko mokytoją, nieko jam nepasakęs? Kaip mokinio vietoj būtumėt jūs pasielgę?Kodėl mokytojas atėjo pas mokinį tik po metų?

Kokius žinot Tikro Kantrumo pavyzdžius? (pvz.,  Anastasijos knygoje Liubomila dvidešimt metų stengėsi, kad mylimasis ją pastebėtų… Rusų filme “Jolki” (Ёлки) lakūnas keturiasdešimt metų laukė, kol mylimoji ateis į pasimatymą … Iš Kastanedos: Meksikos nagvaliai nusisamdydavo pas tironiškus darbdavius …)

Tikra Kantrybė – kaip tikras Kilnumas: ji nelenda į akis, todėl ją retai kas pastebi … Tikriausiai pati didžiausia Kantrybė yra pas Dievą – jau tiek kartų žmonės bandė sunaikint viską aplink save, o Jis vis rūpinasi jais…

Kantrybė – tai kitų žmonių nekantrumo supratimas … Kantrybė pasireiškia kartu su Atjauta – kad pakęstum žmogų, turi būt skaudu už jį 

Kaip išsiugdyti kantrybę? Svajoti ir siekti tikslų, neieškot lengvesnių kelių, ugdyti charakterį, svajojant apie dar didesnius tikslus!

Pasakojimas. Rusijoj buvo toks žmogus Porfirtijus Ivanovas – žiemą jis vaikščiojo beveik nuogas ir atrodė, kad jam nešalta. Karo metu vokiečiai norėjo išbandyt, ant kiek jis gali pakęst šaltį. Per speigus jį išrengė, apipylė šaltu vandeniu, ir vežiojo motociklu, kad dar pūstu vėjas … Paskui jo paklausė: “Kaip iškentėjai tokį šaltį?” O jis atsakė: “Kaip ir jūs – jums gi nešalta į veidą, nors jo nepridengiat net per didžiausius speigus ir stipriausią vėją. Taip ir aš – visas kūnas, kaip veidas” – Притча Весь словно Лицо

Aptarimas. Kaip ugdyti charakterį? (Ilgas kelias prasideda nuo pirmo žingsnio… svarbu judėti pamažu, bet nesustojant)

Pasakojimas. Mokinys su mokytoju ėjo per dykumą. Mokinys ištroško ir pavargo, bet aplink nei vandens, nei šešėlio. Mokytojas sako: “pakentėk, rytoj prieisim oazę, ten atsigausi”. Kitą dieną jie surado kaktusą, kurio sultimis atsigaivino, bet oazės nepriėjo. Vakare mokytojas paaiškino: “Neįvertinau, kad taip lėtai einame, oazę pasieksim rytoj”. Kitą dieną jie vėl atsigaivino iš kažkokio augalo, bet oazės nepriėjo. Mokytojas vėl sako: “Matyt nukrypom nuo kelio, oazę pasieksim rytoj”. Taip jie ėjo dešimt dienų – mokytojas vis sugalvodavo naują paaiškinimą, ir vis žadėjo, kad rytoj pailsės. Galiausiai, tikrai paiekė oazę. Oazės šeimininkas nusistebėjo, kaip toks nepatyręs mokinys sugebėjo tiek daug nueit be vandens. Mokytojas paaiškino: “Kasdien žadėjau, kad rytoj prieisim šulinį.  Troškulys įveikiams, jei žinai, kad gausi atsigerti”. Kai žinai, kad tikslas arti, tada lengva eiti –  Притча Близкая и Далёкая Цель

Aptarimas. Ar būna taip, kad neturim kantrybės, nes tikslas atrodo nepasiekiamas? Ar galima sugalvot “mažesnius tikslus”, vedančius į didesnį ?

Žaidimas. Mokytojas pasako sunkiai pasiekiamą tikslą, o mokiniai sugalvoja “artimus tikslus”, padedančius pasiekt tolimą:  (1) tapt garsiu daininku (išmokt dainuot, dalyvaut konkursuose ir koncertuose); (2) tapt turtingu verslininku; (3) …. ; (4) Sukurt gražią šeimą; (5) Sukurt gražią šalį, kur niekas nesipyksta, nekariauja, neserga, viens kitą myli, ir visi laimingai gyvena.

Antra pamokėlė apie Kantrybę


Kantrybė + Atjauta = Rūpestingumas

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *