“Alegorinės eilės”, ieškančios giluminės mokymo prasmės. Ne viską tose eilėse reikia suprast pažodžiui, nes mūsų tikslas yra pakeisti sisteminę programą “iš vidaus“, apvienijant skirtingus požiūrius be konfrontacijos
Ko Mokyti Vaikus
Mokink vaikus tik vieno –
kad šiam Pausaulyj Dievo
valdovai yr jie visagaliai,
kurie stebuklus kurti gali
Mokink tikėti savimi,
tyra dvasia, gera širdim,
mokink svajoti ir lakiot,
autoritetų nebijot,
atskirti dorą nuo apgaulės,
kad neužtemdytų jiems Saulės
visokie frantai pareigūnai,
uniformuoti perėjūnai,
ir mokytojai rimtaveidžiai,
painiausių dogmų sergėtojai,
ir tuščiakalbiai gundytojai,
politikieriai-kurstytojai,
ir patriotai-išverstskūriai,
pro mikroskopą kurie žiūri
ar tu teisingai išsireiškei,
ir ar nepažeidei jų “teisių”
Mokinki sąžinės, doros
pažinti tiesą iš Gamtos,
ir kurti svajones gražiausias,
ir siekti tų svajų tvirčiausiai
Nesiek diplomų, pažymių,
anei bet kokių pagyrų,
neverski vaiko konkuruot,
su niekuo jam nereik kovot
…išskyrus pačio jo aistras,
jei tokių gali atsirast –
tačiau dėl to nepanikuok,
leisk jam pačiam “susiformuot”
Mokinki pats, nepatikėk
jokiom rašytinėm raidėm,
juk mokslas tėra iš esmės
bendra kūryba, ir tik tiek
Mokinkis pats iš savo vaiko
skrajot svajonėse virš laiko,
matyk visur tik Stebuklus –
išskleisk ir Tu Savo Sparnus!
Nemokyk Matematikos 😉
Nemokyk vaiko matematikos,
lavonų skaičių akrobatikos
atmink, kai pradedi skaičiuoti,
Širdis nesugeba “reaguoti”
Jei nori priešų įsigyti –
pradėk skaičiuoti, tu brolyti,
o kas draugų surasti nori –
tiesiog dalina jiems, ką turi
Kai tu skaičiuoji – preparuoji,
draugystės esmę nulinčiuoji,
nebematai bendros grožybės,
visur tik rodosi niekšybės…
Štai tu medelį nukirtai,
jo vietoj kitą sodinai –
manai, “balansą” atstatei?
O ar jausmus pamatavai?
Jei vietoj medžio vaikas būt,
kurs kažkodėl turėjo žūt,
o žmona ruošiasi gimdyt –
ar tai “balansą” atstatys?
Taippat, jei ką “pamatavai”,
iš tikro tą palaidojai –
štai išmatuoji moters “tūrį”,
ir į jos širdį jau nežiūri…
Manai, jei pats gali skaičiuoti
kodėl ir vaikui to neduoti?
Manai, kad viskas paprastai
ir 1+1 atsakymą žinai?
Kai tu bandai kažką sukurt,
mintis visas vienur suburt,
ištrint ribas tarp “aš” ir “tu”,
tai 1+1 jau nebėr “du”
Kai mažą gilę tu pasėji,
ir didis ąžuolas derėja,
išleidžia jis šakų daugybę –
kiek gauni gilių po teisybei?
Gi 1+1 yra “tik du”,
kai pasimetęs esi tu
kai apie nieką nesvajoji,
ir mintimis nebeskrajoji,
sava širdim suabejoji,
paskui taisykles tik sekioji
ir įnirtingai tik skaičiuoji,
ne gyveni – tik egzistuoji
Žinoki, šitą “aritmetiką”
įpiršo “antikos eretikai”,
kur mėnesienoj planą kūrė,
kaip mus paverst į avių burį
Nemokyk Fizikos
Nemokyk vaiko fizikos,
tos formulių satyrikos,
kur remiasi idėja,
kad viskas tik materija
Materija juk iš minties,
aplink gi viskas iš Širdies
išausta ji Tavęs paties
ir Tėvo Mūsų Viešpaties
Pasaulis – dvasios atspindys,
kaip susvajojai, taip ir liks,
energija – tai dėmesys,
o visa kita – kliedesys
Kai sako, “uždara sistema”,
“bijok energijos problemos” –
žinoki, fizikams migrena,
jų formuluotės nesueina…
Juk nieks tavęs neuždarys,
tavo svajų nesustabdys,
ir viskas, apie ką tik pagalvoji,
iškart energiją tau dovanoja
Tu tik dainelę sudainuok,
arba ką mielo susvajok –
ir tuoj pajusi stebuklus,
klodus energijos tyrus
Nemokyk vaiko jokių skalių,
kurias naudoja tik bevaliai –
atmink, kad viskas “santykina”
ir visad yr pasirinkimas
Jei sušąlai, tai pajudėk
ir termometran nežiūrėk,
nėr įtampos – na ir tiek to,
išmok apseiti ir be to
Tik vieną dėsnį tu žinok –
visiems tik gera dovanok,
ką sėsi – pjausi su kaupu,
šitą atminti pravartu
Jei sėsi meilę ir svajas,
tai būsi laimingiausias pats;
o sėsi pyktį ir bauginimus –
patirsi pragaro kankinimus
Nemokyk Chemijos ir kitko
Nemokyk chemijos ir kitko,
kur “padalina ir sulipdo”,
visokių schemų prigamina,
pradinį grožį sugadina
Štai atomą suskaidė į dalis,
lyg būt tasai negyvėlis,
lyg kad kažkas Gamtoj visoj
nebūt harmonijoj savoj
Įsivaizduoki savo Motiną,
kuri tave malonina,
ji meiliai tave glosto,
per švelnų tavo skruostą…
O tu analizuoji,
rankas jos preparuoji,
kiši po mikroskopu,
ar kokiu spektroskopu
ir pjaustai, nes įdomu
“kas ten viduj po oda”,
paskui nupieši schemą,
ir surandi problemą…
Sakais esąs protingas
toksai “visąžiningas”,
bet užmiršai tu sąžinę,
ardai juk savo Giminę
Manais esąs aukštesnis,
už Gamtą pranašesnis?
Jei atomą dalinsi
tai esmę jo pažinsi?
Bandyk save tu padalint
ir savo širdį taip pažint,
nes atomai – tik atkartojimas,
ką viduje tu pats nešiojiesi
Nemokyki Istorijos
Istorija – iš knygos storos,
gali sakyti, kad “iš Toros”,
tos melagingos knygos maro,
kur nedorybes vien tik mato
kur tikina, kad be karalių
žmogus gyventi pats negali,
kad širdyje jisai bailys,
ir ėda jį baisus žvėris…
Atmink, kad praeitį patiems
mums susikurti reik išvien,
juk praeitis – kaip ateitis,
tėra tik vaizdo rezginys
Kokius vaizdus tu nusipieši,
tokius jausmus ir apturėsi,
tad pieški viską kuo meiliau,
kad ateityj gyvent smagiau
Mokinki praeitį mylėt,
tačiau aklai nepatikėt,
ką šneka apie protėvius
ir perša kokias nuodėmes
Nepiešk vaikams jokių karų,
nei kunigaikščių “vytautų”,
anei kryžiuočių kraugerių,
nes visa tai yr nesvarbu
O kas svarbu – nutylima,
kas širdžiai tavo mylima
įsivaizduoti pats bandyk
ir šitaip vaikui pasakyk:
”Mūs protėviai didingi vyrai,
jie nenaudojo kalavijų,
Visatą valdė mintimis,
ir audė meilingas mintis
žinojo, kad atgims tauta,
kur Sarmata yra šventa,
kur gėda pyktis ir ginkluotis,
ir kur kiekvienas yr Žiniuonis
kur visi džiaugiasi kartu,
ir nesibijo viens kitų,
kiekvienas kuria savo laimę,
ir net nežino, kas ta baimė”
Tada prašyki vaiko tiesiai,
kad jis suaugusius nušviestų,
kaip susigrąžinti dorą jiems,
kad sektų jie savom Širdim…
… kad nebijotų neskaičiuoti,
nustotų patys sau meluoti,
kad vėl gyventų ne “valstybėj”,
o tik Sarmatiškoj kūryboj
Nemokyki Kalbos…
Nemokyki vaikų kalbos –
kalbėti patys jie išmoks,
nes visos kalbos iš esmės
tekyla iš žmogaus širdies
Tikra kalba juk paprasta
tyrais jausmais ji išausta,
ir džiugina ji ne garsais,
o tiktai sąžinės darbais
Garsai pažįstami svarbu,
tačiau svarbiausias iš visų
– tai tyras vaiko juokas,
o ne lingvistų brokas
Atmink, kalba tai atspindys,
kas dedasi tavoj širdyj,
jei tik šnekėsi “taisyklingai”
– neišsireikši sąžiningai
Tu netikėki kalbininkais,
taisyklių jogais “išmaningais”,
kur bando skaidyti kaimynus,
kad tie pakeitę ištarimus…
Pažvelk i rusus – gi pas juos
kas antras žodis, kaip mūsuos
vanduo – voda, ir taip toliau –
juk tai viena kalba, brolau!
Suskaldyta ji dirbtinai,
kad susipainiotų kaimai,
kad vienas kito nesuprastų,
ir įtarimuos pasimestų…
Ir porina mums kalbininkai,
neva “tava kalba didinga,
ji daug senesnė už kitas,
todėl Aukštesnis Ir Tu Pats”
Žinok, politikos čia pilna,
tautų sukuršinimu smirda –
visi “kirilai” ir “mažvydai”
aklai tarnavo juodažyniams
Bet visas pinkles tu pamiršk,
tik vaiko dvasią gaivint imk,
užtrauki dainą kuo linksmesnę
paseki pasaką gražesnę…
Sek sakmę gerą, be baidyklių
kalbėk gražiai, ir be taisyklių,
net ne kalbėk, o žodius liek,
na, kaip lakštingala čiulbėk!
Mokinki Gėrio – ne kalbos,
mokinki Džiaugsmo ir Darnos
mokinki būti Savimi –
o ne “sistemos dalimi”
Neversk skaityti knygų
Neversk vaikų skaityti knygų,
nes įvarysi “kūno ligą”,
sustingus kūnui, susikausčius,
gyvos kūrybos neišgausi
Sakau rimtai – pats pagalvok,
ką knygos gero gali duot –
ar padeda svajones aust,
o gal tiktai svajas užgniaušt?
Atverski tu bet kokią knygą –
surasi daugiaprasmę špygą,
ir moko jinai tik vieno –
kad nežinai iš tikro nieko…
Štai formulės garbingos,
kur “šneka iškalbingai”,
o tu tiktai pasąmonėj,
pritaikyk jas gyvenime…
Gi aišku, jos “ teorinės”,
o praktika – ne “orinė”,
geriausia, ką tu gausi,
tai kaip save apgauti
Yra daugiau rašytojų,
kur aiškina be išlygų,
kas buvo, ir kas bus,
tesiekdami “užburt”
O štai rimti filosofai
suranda rimtą “posūkį”,
ir moko jie “kentėti”,
tačiau ne “kurt”, “kerėti”
Gyvenimas – kūryba,
o ne “prasmių žvejyba”,
ir ne taisyklių painiava –
o tik tavos Širdies Svaja
Yra viena tik išimtis –
knyga verta, kad paskaityt,
vadinama visų Gamta,
Knyga tai Dievo Atverta
Ir moko ji mus nuoširdumo,
jausmų tyrumo ir tvirtumo,
ir sako ji “aš paprasta,
širdis tava – tai Visata”
Jei nori ką pažint geriausiai,
tada sukurk save pirmiausiai,
suvienyk kūną su dvasia,
apjunk save su aplinka,
suvienyk mintį su žodžiu,
sujunki žodį su darbu,
ką pagalvojei – pasakei,
ką pasakei – tuoj padarei,
žiūrėk – pats knygą parašei,
kaip tikras Dievas, panašiai,
išaustą iš gyvų darbų,
o ne sutaniškų raidžių
Štai tokią knygą bus smagu
skaityt anūkams iš tiesų,
ką pats sukūrei – tai tiesa,
o visa kita – painiava
Esi Žmogus –
Pasaulio šio kūrėjas,
gebąs stebuklus kurt,
pajungęs tris idėjas:
Gebi mylėt –
priimti viską, kaip yra,
nesutarimus iškentėt –
stebuklingiausia dovana
Gebi svajot –
sukurti “išsvajojamą”,
visas priešybes jungt
į tai, kas “neįmanoma”
Ir moki džiaugtis –
pateisint amžinybę,
pasaulio jėgos visos
suteikia tuo galybę
Trys galios veikia vientisai,
sunku nupasakot trumpai,
tačiau svarbu tiktai atmint,
kaip širdį savą atgaivint
Gaivinki Širdį svajomis,
vaizduokis tai, ko nori Ji,
svajonės tavo stebuklingos,
ką susvajoji – visad pildos!
Vienintelė svajų riba –
jų netikėjimas galia,
jei nežinai, kad Dievas Tu,
atmink – yra piktų jėgų…
Nesuvaldytos jėgos tos,
bandys įtikint nuolatos,
kad dievas kitas, o ne Tu,
o Tu tik melstum išmaldų
Ir dengias jos “tikėjimais”,
ir “mokslų tyrinėjimais”,
kad tu tikėtum į bet ką,
išskyrus patį tik Save