Trečia pamokėlė apie Žingeidumą: Drąsumas

Ši pamokėlė skirta vyresnėms klasėms

Arvydas Šliogeris: Pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa

Tikslas: Išmokt kelt drąsius klausimus ir nugalėt vidinę baimę

Pasakojimas. Притча о Смелости Kartą stipriausi karalystės kariai susirinko, kad išsiaiškint, kuris iš jų drąsiausias. Jie sugalvojo daug varžybų – kovėsi tarpusavyj, su žvėrimis, šoko į ugnį, ir t.t. – bet niekaip negalėjo nutart, kuris drąsiausias. Tada jie kreipėsi į tos šalies princesę, kad ji nutartų. Princesė paklausė tik vieno klausimo: “Kas papasakos man apie savo gėdingiausią silpnybę – apie ką bijo net pagalvot?” Visi kariai tylėjo. Tada ji pasakė: “Drąsiausias ne tas, kuris gali laimėti prieš kitus, o tas, kuris gali nugalėti savo paties baimę”.

Tik drąsus žmogus sugeba kelt klausimus, parodančius jo paties silpnybes …

Bailiai savo nelaimėse kaltina kitus, nes bijo pripažint savo silpnybes. Drąsuoliai pripažįsta savo silpnumus – nebijo pažvelgt teisybei į akis, todėl susiima ir galiausiai tampa stipriais ir laimingais

Pvz., berniukas bijo prisipažint mergaitei meilėje, nes nesijaučia galįs padaryt ją laiminga … Bet jei jis nebijo šitame pats sau prisipižnt, tai jis pradeda ieškot būdų, kaip sustiprėt, kol galiausiai ta mergaitė pati užsinori su juo būti, arba kol randa kitą “dar geresnę”

Ne tas Drąsus, kuris nebijo, o tas, kuris sugeba nugalėti savo baimę …

Pasakojimas. Vienas fakyras, kuris grojo dūdele gyvatėms, nešiodavosi tas gyvates tiesiog užantyje. Kartą per vieną pasirodymą prie jo priėjo kažkoks pirklys ir ėmė stebėtis: “Kaip tu nebijai nešioti tas gyvates užantyje? Tikriausiai esi labai drąsus žmogus”. O fakyras atsakė: “Yra trys skirtingi drąsumai. Pirmas – kai nebijai, nes nesupranti pavojaus. Antras – kai supranti pavojų, bet nugali baimę. Trečias – kai taip gerai pažįsti visas plonybes, kad nebelieka ir pavojaus” – Притча “Три вида храбрости”

Geriausias būdas nugalėti baimę – eiti tiesiai į ją. Su laiku tą kelią taip gerai pažįsti, kad baimės nebelieka

Pasakojimas. Vienas berniukas (trejų metukų) labai bijojo dulkių siurblio. Kartą, kai siurblys buvo įjungtas, jis paėmė mamą už rankos ir ėmė vesti ją link siurblio. Tačiau neadėjus dešimt metrų, pabėgo. Kitą kartą vėl paėmė mamą už renkos ir daėjo truputį arčiau. Ir tik iš trečio karto visiškai priėjo prie siurblio, apžiūrėjo jį ir daugiau nebebijojo

Aptarimas. Kodėl berniukas iškart nesugebėjo prieit prie siurblio?

Pasakojimas apie fantastinę istoriją (knygą), kai užmigę žmonės sapne patekdavo į pavojingą planetą, kur turėdavo vergauti, nes aplink visur tykojo pavojai, dėl kurių jie negalėdavo iš ištrūkt. Ir tik kai žmonės visai neapsikęsdavo ir pasiryždavo geriau tiesiai eit į pavojus ir žūt, nei toliau vergaut, ir kai atrodydavo, kad mirttis čia pat, tik tada jie pabusdavo ir grįždavo į realybę. T.y. baimė dingsta, tik kai eini tiesiai į ją, pasiryžęs geraiu numirt, nei sustot…

Laisvas tik tas, kuris vardan laisvės pasiruošęs atiduot gyvybę

Pasakojimas. Kartą turistas paklausė kalniečio, kaip jis taip lengvai vaikšto plonu rąstu virš prąrajos. Tas atsakė: “Kai šeima nori valgyt, tada nugali visas baimes…”

Kokių dar būna baimių?

Pasakojimas. Kartą karalius paskelbė, kad išleis savo dukrą už to, kas iš jo sėklų išaugins gražiausią augalą. Į rūmus ėmė plūsti jaunikių minia, visi skubėjo gauti karaliaus sėklų. Po kiek laiko karalius ėmė domėtis, kas kokius augalus užaugino. Visi jaunikiai turėjo kuo pasigirti – rodė gražiausius augalus, tik vienas atsinešė tuščią vazonėlį. Jis pasakė karaliui: “Jūsų didenybe, kad ir kiek stengiausi, niekas nesudygo.” O karalius ir sako: “Tu vienintelis, kuris pasakė tiesą – visos sėklos buvo nedaigios, aš ieškojau pakankamai drąsaus jaunikio, kuris nebijo sakyti nemalonią tiesą”…

Žaidimas.  Kiekvienas pagalvoja apie savo didžiausią baimę. Kas nori, tas papasakoja, o kiti pataria, kaip ją nugalėti. Paskui visi nupiešia savo baimę ant popieriaus lapo ir nutaria, ką su ja daryti: (a) susidraugauti (pasikabint ant sienos ir kasdien vis pažiūrėt), (b) sukarpyt į gabalėlius ir išmest ir/ar sudegint

Kodėl sakoma: “Daug žinosi, greit pasensi, šimto metų negyvensi?” Kodė Kastaneda pasakė: “Tikros žinios kausto valią ir stingdo kraują”? Kodėl senovės išminčiai tvirtino, kad “nešantis žinias daugina sielvartą”… (несуший знания умножает скорбь) — KODĖL???

Nes per daugelį gyvenimų taip stipriai ignoravom tiesą, kad dabar net baisu pažiūrėt jai į akis…

Iš kur atsiranda baimės? Ar pirmas žmogus – Adomas – irgi kažko bijojo? (ne, bet paskui žmogus ėmė nekreipt dėmesio į svarbus da;lykus, taip kad pusį jo Sielos “užžėlė piktžolėmis”, kurios taip stipriai subujojo, kad dabar mes į tą pusę net bijom pažvelgt)

Mokslininkai bijo prisipažint, kad jų teorijos netikusios (nepadeda mums jaustis laimingais), todėl ir toliau kvailina save ir kitus. Bet pakankamai drąsūs mokslininkai šitą pripažįsta, ir jų gyvenimas tampa paprastas ir laimingas …

Mokslo paskirtis ne tiek gauti naujų žinių, kiek surasti gražesnius paaiškinimus senai žinomoms tiesoms

Mokslinės žinios būna ir pražūtingos, nes verrčia ieškot pavojų ten, kur jų nėra – bet kas ieško, tas visad randa, nes mūsų mintys materializuojai… Kitaip tariant, daugumą pavojų mes patys sukuriam savo “nevaldomu kritiniu mąstymu”

Pasakojimas apie pusbrolio žmoną Angelę, kuri puikiausiai gyveno, kol pažįstami gydytojai neįkalbėjo jos “profilaktiškai” pasitikrint dėl vėžio. Ji pati buvo gydytoja ir giliai tikėjo, kad profilaktinis tikrinimas gali išaiškint mirtiną problemą – o kuo tiki, tas ir tampa realu – ir tikrai, jai išaiškino vėžį, nuo kurio ji greitu laiku ir numirė… O jei nebūtų tikrinusi, tai gal būtų iki šiolei laimingai gyvenusi…

Labai panašiau įvairios “visuomenės saugumo tarnybos” sukuria pavojus “iš nieko”, grynai teoriškai modeliuodamos jų galimybes… paprasčiausias scenarijus – kai sugalvo teorinį pavojaus scenarijų, atsiranda noras patikrint to realumą, ir “vualia”… Pvz., nesenai mokslininkai atgaivino dvidešimto amžiaus pradžios maro epidemiją sukėlusį virusą su tikslu išnagrinėt gynybos būdus, jei kažkas netyčia jį išplatintų – bet jie patys ir tebuvo vieninteliai galimi platintojai, ir tikrai, per neapsižiūrėjimą iš laboratorijos dingo kolba su tuo virusu…

Pasakojimas. Ketvirtoj knygoj (apie Pasaulio Sutvėrimą) Anastasija pasakojo apie Dievo ir Meilės pokalbį. Meilė pergyveno: “Jei žmogui viską atiduosi, piktos esybės jį apgaus”. O Dievas atsakė: “Žmogus visad stengsis sužinot Tiesą, todėl bet koks melas su laiku išsiaiškins” …

Aptarimas. Kodėl Meilė sakė, kad žmogų apgaus piktos esybės? Kas tos esybės yra ir kodėl jos nori mus apgaudi? Kodėl Dievas atsakė, kad žmogus vistiek sužinos Tiesą? Ar jau sužinojom? Кas trukdo?

Kelias į Didžiąją Tiesą turi daug vingių, kurie mus gąsdina ir liūdina.

Pasakojimas apie “tarpines tiesas”, aiškinančias, kad žmones valdo bekūnės esybės (“dievai”, “demonai”, “ateiviai”, “programos”, “egregorai”, “sistema”, “matrica”, “likimas”), o mes esam tik žaisliukai  …  Bet tas esybes pats žmogus ir įgalina (arba susikuria) – nes jo mintys kuria realybę! Jei žmogus nepažįsta savo galių (jam nieks neišaiškina, kad jo mintys kuria pasaulį), tada jis pradeda neatsakingai mąstyti ir pats save įkalina įvairiose negandose ir sunkumuose. Jis skaito save silpnu, bedaliu, jam visur vaidenasi pavojai, spąstai, priešai, apgavikai, vagys, demonai, ligos, teroristai, ir t.t. O Didesnės Tiesos, kur viską valdo Grožis, jau ir nebemato… Šitam padeda ir mokslas, brukdamas enciklopedinį (dogmatinį) mąstymą, skaitantį, kad viskas negyva ir paklūsta vien mechanikos dėsniams …

Aptarimas. Kaip žinoti, kurios žinios reikalingos, o kurios ne? (jei žinios įkvepia geriems darbams ir suteikia jėgų, tada jos reikalingos, o jei tik gąsdina ir glumina, tada nereikalingos)

Kur dar pasireiškia mūsų sugebėjimai, kuriuos mokslas neigia? (telepatiniai sugebėjimai jausti viens kitą per atstumą, kada paskambins mama arba tėtis, kada tyko pavojai, gauti atsakymus į be kokius klausimus be jokių vadovėlių ir internetų, …)

Gebėjimas kelt “nepatogius klausimus” reikalauja drąsos ir ryžto…

Pasakojimas Viduramžiais eiliniams žmoniems buvo draudžiama užsiiminėt mokslu – tam reikįjo gaut specialų karaliaus arba popiežiaus atstovų leidimą … ir net su leidimu nebuvo galima nebuvo galima garsiai šnekėt apie pasaulio sandarą, prieštaraujančią oficialiai nuomonei … 1600 metais Džordano Bruno buvo sudegintas ant laužo už tai, kad tikėjo, jog žvaigždės panašios į Saulę, aplink kurią sukasi planetos, o Visata yra begalinė. Neužilgo (1633 metais) inkvizitoriai norėjo sudegint ir Galileo Galilejų už tai, kad tikėjo, kad Žemė sukasi aplink savo ašį ir aplink Saulę (kas gan keista, nes dar 1560-taisiais Kopernikas irgi tvirtino, kad Žemė sukasi aplink Saulę, ir tai Popiežiui patiko) …

XX amžiaus viduryj daktaras Wilhelmas Reichas amerikoj gydė žmones netradiciniu metodu, už ką buvo uždarytas į kalėjimą, kuriame greitu laiku ir numirė, o jo knygos teismo sprendimu sudegintos: Who’s Afraid of Wilhelm Reich (suppressed science)

XX mažiaus pabaigoj visuomenė užsipuolė šaltos branduolinės sintezės šalininkus: Heavy Watergate: The War on Cold Fusion …

ir šiandien neretai naujos idėjos priimamos agresyviai – pvz  teisme vėl atversta gimdymų namuose byla …

Aptarimas. Kodėl pavojinga skelbit naujas idėjas? (nes idėjos valdo žmones, ir kažkas nori visa tai “valdyti”) Kaip žinoti, kada garsinti naujas idėjas, o kada ne? (kai jos vertos to, ir esi pasiruošęs jas apgint)

Šiandien daugelis mokslininkų bijo viešai diskutuoti apie tai, kad materija gyva, nors šis faktas patvirtitas daugeliu tyrimų … Kodėl?

(nes pergyvena dėl savo reputacijos – bijo mokslinės visuomenės pasmerkimo ir savo teorijų nereikalingumo pripažinimo; iš kitos pusės, žinojimas, kad viskas gyva, išlaisvina mus – piktos esybės nebegali taip lengvai mūsų apgauti,. todėl ir stengiasi mokslininkus įbauginti)

Susijęs vaizdasPasakojimas. Kai Chruščiovas per komunistų partijos suvažiavimą peikė Staliną, kažkas iš salės garsiai paklausė: “O kur jūs buvot, kai Stalinas visa tai darė?” Chruščiovas nutilo ir piktai paklausė: “Kas tai pasakė?” Niekas neatsiliepė. Tada Chruščiovas pasakė: “Tai va, kaip jūs dabar bijot prisipažinti, taip ir aš tada bijojau”

Aptarimas. Kaip žinoti, kada kelt klausimus, o kada geriau patylėt? (Kada jauti atsakomybę ir sugebėjimą gaut atsakymą ir priimt jį, koks jis bebūtų, tada kelk klausimą, antraip geriau jį užmiršt)

Meditacija. Mano Žingeidumas susilieja su pasauliu, jis žino, į kokius klausimus turiu gaut atsakymus. Aš žinau, kaip sužinoti, ką man reikia žinot, ir galiu apsieit be svetimų žinių. Aš moku kelt drąsius klausimus, priimt atsakymus, ir juos apgint, kad ir kokie jie bebūtų.

Simbolis. Pasiimam po akmenuką, jį gražiai nuvalom ir akriliniais dažais nupiešiam kokį nors simbolį (pvz. klaustuką – nebijom kelt “nepatogius” klausimus)

Afirmacijos. Aš drąsus. Žinau, ką turiu žinot


Atsakomybė + Žingeidimas, Drąsa = Ryžtingumas

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *