Pirma Pamokėlė apie Ramumą

Tikslas – išmokti atskirti Ramumą nuo Skubotumo, Abejonę nuo Abejingumo, Vertinimo, Teisimo.

Įvadas. Kaip manote, kas yra Ramumas? Su kokiais kitais jausmais jis surištas? (savitvarda, saugumas, jaukumas, pasitikėjimas, žinojimas – kas esi ir ko sieki?).

Pasakojimas. Kartą karalius paprašė, kad visi dailininkai nupieštų Ramumą – už geriausią darbą paskyrė didelį apdovanojimą. Daugelis ėmėsi darbo, bet beveik visus piešinius karalius atmetė.

Liko tik du paveikslai. Viename buvo nupieštas kalnų ežeras – toks lygus ir ramus, kad jame atsispindėjo kalnai ir debesys.

Kitame buvo pavaizduota audra ir putojantis krioklys. Prie pat krioklio krūmuose karalius pastebėjo paukščio lizdą su mažais paukščiukais.

Paukščio lizde jautėsi begalinė ramybė ir saugumas, nors aplink siautėjo neapsakoma audra ir sumaištis… Karalius ilgai galvojo ir suprato – tikra ramybė nėra sumaišties nebuvimas. Tai žinojimas, kas svarbiausia, dėl ko gyvenam ir kas esam! Tada aplinkinė sumaištis ne tik kad netrukdo, bet dar ir sustiprina vidinę ramybę, suteikia jaukumo ir neapsakomo artumo vienas kitam jausmą …

Aptarimas. Kuriam paveikslui karalius skyrė apdovanojimą ir kodėl? Ar žinome, kas gyvenime svarbiausia – dėl ko gimėme ir kas esame? Ar galite prisiminti, kai aplinkinė sumaištis ar sunkumai kam nors padėjo suprasti kažką labai svarbaus, ko iki tol jis nesuprato ar nepastebėjo? (žmogus gilina savo paskirties suvokimą, tik nugalėdamas kažkokius sunkumus)

Apsakymas Kaštonas.

Aptarimas. Kodėl kaštonas nepasidavė, paukštelio ir vabalo įkalbinėjimams? Kokia buvo kaštono paskirtis? Ką jis turėjo nugalėti, kad iki galo suprasti savo paskirtį? O kokia kiekvieno iš mūsų (žmonių) paskirtis? Kaip manot, ar kiekvienam iš čia esančių dar teks nugalėt kažkokius sunkumus, kad geriau suprasti savo paskirtį?

Ramumas kyla iš Saugumo, Saugumas – iš teisingos pasaulėžiūros, teisinga pasaulėžiūra – iš teisingo suvokimo … – Притча Древо спокойствия

Žaidimas. Mokomės pastebėt svarbiausią. Pasiskirstome poromis. Vienas kitam pasakojame, kas jame yra svarbiausia – kokia jo savybė mums labiausiai patinka. Vienas pasakoja, kitas klauso, paskui pasikeičia (kiekvienam po kelias minutes). Žaidimo pabaigoje vienas kitą apkabina ir padėkoja.

What to do when you spill a drink in your laptop | Technology | The GuardianPasakojimas apie vaiką, kuris gyrėsi esąs ramus, bet kai draugas netyčia išpylė arbatą ant jo kompiuterio (arba jį patį apliejo vandeniu), ėmė plūstis… Kiek iš tikro esame ramūs?

Žaidimas. Tose pačiose porose vienas kitam papasakojame situaciją, kai kitame išskirt svarbiausią buvo sunku – t.y., kokia kito žmogaus savybė kartais taip erzina, kad nebepastebim gerų savybių? Sugebėjimas išsakyti ir priimti kritiką vysto savitvardą ir padeda pasiekt didesnės ramybės. Vienas kitą apkabinam ir padėkojam, kad padeda mums augti.

Aptarimas. Kaip jautėtės, kai vienas kitam sakėte apie jo svarbiausią (geriausią) savybę? Apie kitas (blogesnes) savybes, užgožiančias svarbiausią? … Ar iškart žinojote, apie ką šnekėsite, ar buvo abejonių? … Ar pastebėjote skirtumą tarp abejonių ir vertinimų? …

Paaiškinimas. Kai galvojam apie vienas kito savybes, pradedame abejoti, ir neretai nusiritame į vertinimus. Abejonė siekia sukurti bendrą vaizdą ir išskirti svarbiausią („visa-ko šaknį“), o vertinimas išskiria tik vieną pusę, kuri dažnai mus suklaidina.

Pasakojimas. Paukščių karalius erelis daug girdėjo apie lakštingalą, bet niekada jos nematė. Kad išsiaiškinti, kas ji tokia, pasiuntė povą ir vyturį. Povas grįžo ir sako – lakštingalos plunksnos tokios negražios, kad neklausiau, kaip ji gieda ir ar išvis moka giedoti. Vyturys grįžo ir pasakė – lakštingalos giesmė tokia graži, kad nežiūrėjau, kaip ji atrodo ir ar išvis turi plunksnas…

Aptarimas. Ką povas su vyturiu darė – vertino ar siekė suprast esmę? Kaip turėjo erelis pasielgt, jei norėjo suprasti, kas yra lankštingala? Ar visada išliekam ramūs ir abejingi savo ar kitų užgaidoms? Ar būna taip, kad vertinti ir teisti geriau, nei abejoti?

Paaiškinimas. Net ir daugelis suaugusių painiojasi, kada geriau abejoti, likti abejingu, ir/ar vertinti aplinkinius žmones ir reiškinius. Prisiminkime mūsų polinkį „greitai viską išsiaiškinti ir įvertinti”, teismus bei laboratorinius tyrimus, kur užsiiminėja vien vertinimais; o taip pat, kaip skubotos mokslininkų išvados priveda prie klaidingos („vartotojiškos”) pasaulėžiūros, ciniško požiūrio į gamtą, ir t.t. Iš kitos pusės, vertinimai padeda sutaupyti laiko, greitai suprasti, kur tiesa, o kur melas. …

Abejonė – tai pastangos pamatyti „vientisą vaizdą” ir suprasti esmę, o Vertinimas – tai „brovimasis” tikslo link. Kilnu numirt už tikslą, bet dar kilniau pagalvot, ar tas tikslas teisingas… Abejojam tam, kad priimt sprendimą, o Vertinam tam, kad tą sprendimą kuo greičiau įgyvendintume

Kai vertiname – pradedam skubėt ir niekur nebespėt. O kai ramūs – visur spėjam, neskubėdami…

Žaidimas – sustojam ratu ir tylomis mėtom kamuolį, paskui antrą, trečią ir t.t. Tikslas, neskubant, suspėt sekt visus kamuolius, kad nei vienas nenukristų

Pertrauka. Atsigeriame vandens, išsidūkstame. Jei laikas ribotas, antrą pamokėlę galima pravesti atskirai


žr antrą pamokėlę – gale pateikiamos papildomos idėjos:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *