Apsakymas Kaštonas

Medžiaga pamokėlėms apie Ramumą ir Užtikrintumą –

Pukšt, praplyšo dygliuotas kaštonas. Tarp geltonų lapų saulėje sužvilgo rudas šonas. Ilgai nelaukęs, kaštoniukas išsilupo iš savo ankšto lopšio ir puptelėjo drėgnon žemėn. Gražus lyg šokoladinis rutuliukas.

Netrukus žemė po kaštoniuku sujudėjo. Į paviršių išsikasė juodas kurmis. Aptipeno kaštoną iš visų pusių ir pradėjo mokyti:

– Ko čia guli? Žiema ateina. Reikia gilesnius urvus kasti, maisto atsargų pasiruošti, o tu tik guli ir nieko neveiki.

Kaštonėlis mandagiai patylėjo. Jis žinojo, kad kalbėti dar neatėjo laikas. Kurmis antai kiek žemės jau perrausė vikšrus bemedžiodamas, šakneles berinkdamas, o kaštonėlis dar nieko nenuveikė. Pasisukiojęs kurmis vėl dingo po žeme. Dabar netoliese ant šakos nutūpė paukščiukas.

– Ko tu guli? Reikia ruoštis į šiltus kraštus. Sparnelius miklinti. Žiema gi artinasi, – pastriksėjo ir nuskrido su savais rūpesčiais. Kaštoniukas ir vėl tylėjo. Neturi jis sparnelių ir niekur neskris. Dar neatėjo jo laikas. “Paukščiukas antai ir lizdą suko, ir museles gaudė, ir vaikelius augino… O aš vis dar guliu – mąstė kaštonėlis. Taip jam begalvojant pro šalį praropojo vabalas. Ir jis užkalbino kaštoną:

– Ko tu taip tyliai guli? Eik, ruoškis žiemai. Susirask kokį urvelį. Kaštonas tylėjo. “Dar ne laikas. Vabalas antai kiek žolyčių išlandžiojo, kiek akmenėlių praropojo, o aš vis guliu.”

Taip tyliai begalvodamas kaštonas užmigo ir per savo kietą, rudą kaip šokoladas žievę nejautė žiemos šalčių. Nubudo ti pavasario saulutės pažadintas, kai atidrėkusi žemė jau garavo šiluma.

“Dabar ir man jau laikas”, – pagalvojo kaštonas ir smarkiai smarkiai subraškėjo. Bet nieko neatsitiko. Atsiduso ir vėl įsirežė į rudą sieną. Visą dieną ir visą naktį stengėsi, triūsė kaštonas. Sušilo, supluko kol pagaliau, saulei tekant, žemė išgirdo “brakšt”. Skilo rudasis luobas ir tuoj pat pasigirdo lengvas atsidusimas. Iš prasivėrusio plyšio nedrąsiai išlindo žalsganas daigelis. ” Štai dabar jau ir aš nuveikiau savo pirmą rimtą darbą” – pagalvojo kaštonas.

O vėliau per visą pavasarį ir vasarą sekė kiti darbai. Kaštonėlis kruopščiai čiupinėjo jaunomis šaknytėmis žemės grumstelius, prašydamas įsileisti. Ir žemė jį priėmė. Tada uoliai stiebėsi aukštyn, prašydamas saulės priimti į savo šiltą glėbį. Ir saulė jį priėmė.

Rudenį kurmis galėjo rasti sau prieglobstį po jauno kaštonėlio šaknimis. Paukščiukas, ruošdamasis tolimom kelionėm, nutūpė ant mažo medelio atsipūsti. Vabalas, ropojęs pro šalį, apsistojo šalia kaštoniuko ir prie jo liauno kamieno susirado sau užuovėją žiemai.

(Šaltinis: Aušra Šaudytė – Arlauskienė Pasakų ir eilėraščių rinkinys “Pievelėje”. Leidykla Petro-Ofsetas Vilnius 2008 Kaštonas 28psl.)

Aptarimas. Kodėl Kaštonas nepaklausė kurmio, paukštelio ir vabalo? (žinojo savo paskirtį) Kokius jausmus kaštonas pergyveno? (Ramumą, Užtikrintumą, Abejonę, Vertinimą, Pasitikėjimą, Veržlumą, Lankstumą)

Medžiaga pamokėlėms apie Ramumą ir Užtikrintumą

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *