Tikslas. Išmokt atskirt Užtikrintumą (Pasitikėjimą) nuo Naivumo (Klaidumo)
Pasakojimas – Ворона и Лисица. Varna tupėjo ant šakos ir snape laikė sūrį. Po medžiu tupėjo lapė ir galvojo, kaip iš varnos tą sūrį atimti. Prisiartinusi prie pat medžio, lapė pradėjo saldžiai meilikauti: „O, kokį gražų paukštelį matau ant šakos! Jo dailumėlis – neišpasakytas, o plunksnos taip puikiai blizga! Jei ir jo balselis yra toks pat dailus, kaip jis pats atrodo, tai be abejo jis gali būti visų paukščių karalium!” Varnai patiko toks lapės gyrimas. Panorėjo tat parodyti jai savo balsą: pakėlė galvą aukštyn ir kranktelėjo, kaip tiktai mokėjo. Tuo tarpu sūris išslydo iš snapo ir nukrito žemėn. Lapė tik griebė sūrį ir sušuko: „Taip tau ir reikia, nesi tu karalius ir niekad juo nebūsi, o ateičiai štai tau patarimas: niekados netikėk saldžialiežuviais” – Senoji animacija – Varna ir lapė
Aptarimas. Kodėl varna išmetė sūrį? Ar būna taip, kad patikim kažkuo, nuo ko patys ir nukenčiam?
Pasakojimas. Viena mergina turėjo ilgai laukti aerouoste savo skrydžio. Ji nusipirko knygą ir sausainių dėžutę, ir nuėjo į laukimo salę. Atsisėdo į tuščią vietą ir ėmė skaityt knygą. Ant šalia esančios sėdynės gulėjo sausainių dėžutė, o dar toliau sėdėjo vyriškis, kuris skaitė žurnalą. Ji paėmė vieną sausainį, o vyriškis irgi paėmė sausainį. Ji suvalgė savo ir vėl paėmė. Žiūri, vyriškis irgi paėmė. Viduje ji ėmė piktintis, kaip galima svetimus sausainius vogti! Bet nutylėjo, nes nenorėjo sukelt sąmyšio. Kai liko paskutinis sausainis, ji net žado neteko – vyriškis ramiai paėmė tą sausainį, perlaužė į dvi dalis , vieną pusę ištiesė jai, o kitą susikišo į burną. Mergina net pažaliavo iš pykčio, nieko nepasakė, tik atsistojo ir nuėjo. O kai įlipo į lėktuvą, savo rankinuke aptiko nepradarytą savo sausainių dėžutę… Staiga ji suprato, kad anie sausainiai buvo vyriškio, ir ji juos valgė, neatsiklausus, o vyriškis ne tik kad nepyko, bet ir paskutinį sausainį pats padalino … Притча Девушка и Печенье
Aptarimas. Ar būna taip, kad ant kitų pykstam, o pasirodo, kad patys esame kalti?
Pasakojimas. Karavano keliautojas paklausė dykumos – kodėl tu tokia arši ir negailestinga? Dykuma nustebo – Aš? … ir po kiek laiko pridūrė – Kažkada buvau labai švelni, skendėjau žaliuose miškuose, manimi tekėjo tyros upės, apsuptos gražiausių sodų, kuriuose derėjo įvairiausi vaisiai, ir juose gyveno laimingi žmonės … bet paskui vieni žmonės ėmė puikuotis prieš kitus, iškirto miškus, be miškų išdžiūvo upės, suvyto sodai, ir viskas pavirto į dykynę … taigi jūs patys žmonės save skriaudžiat, negalvojat apie ateitį …
Aptarimas. Kodėl žmonės iškirto miškus? Ar gali įsitikinimai būti klaidingi? Ar galit prisimint, kai jūs buvot įsitikinę savo teisumu, o pasirodė, jog klydot? Kaip atskirti teisingą teiginį nuo neteisingo? (klausyt širdies, pasitelkt vaizduotę)
Teisingi teiginiai nuramina, klaidingi kelia nerimą; teisingi teiginiai priima, kad ir priešingi teiginiai yra teisingi, o klaidingi skaito, kad priešingi teiginiai yra klaidingi; teisingi teiginiai daro mus patikimais, klaidingi – išdavikais; teisingi teiginiai siekia, kad visiems būtų geriau, klaidingi – tik kad tam tikrai grupei būtų geriau
Žaidimas. Mokomės klausyt širdies. Mokytojas sako teiginį, o vaikai pasako, ar tas teiginys teisingas, abejotinas, ar neteisingas. „visi blogi, o aš geras … visi geri, o aš blogas … kai aš blogas, tada visi atrodo blogi, o kai aš geras, tada visi atrodo geri” … „įstatymai reikalingi, kad apsigint nuo blogų žmonių … kad blogi žmones valdytų gerus … kad išmoktume vienas kitą gerbti” … “Kad gyventi būtų saugiau, reikia įvesti signalizaciją … blogus žmones sodint į kalėjimą … girtis savo stiprybe … tiesiog būti stipriam ir nesigirti … stengtis su visais draugauti ir šypsotis” … “Kad uodai nekąstų, visus uodus reikia išnaikint” … “Kad neperšalti, reikia neit į lauką” … “Kad turėt ką valgyti, reikia auginti gyvulius” …
Aptarimas. Ar lengva buvo atskirt teisingus teiginius nuo klaidingų? Ką daryti, kad atskirti būtų lengviau? (prisiminti, kas yra begalybė, ir kas yra žmogus – kokia mūsų paskirtis?)
Pasakojimas apie tikėjimą. Vienas karalius labai mėgo visokius stebuklingus daiktus. Kartą jis įsakė visiems rūmų tarnautojams parodyt patį didžiausią stebuklą, kokį jie turi. Ir pradėjo nešt … kažkas atnešė skraidantį kilimą, kažkas – stebuklingą staltiesę, septynmylius batus, kepurę, padarančią tave nematomu … O vienas žmogus atsivedė vaikus. Jis pasakė – mano vaikai – pats didžiausias stebuklas! Karalius įsižiūrėjo į tą žmogų ir pamatė, kaip jis be galo myli savo vaikus, kokie jie laimingi, ir suprato, kad tas žmogus turi patį didžiausią stebuklą!
Aptarimas. Kodėl karalius nutarė, kad pats didžiausias stebuklas yra vaikai? Ar pasikeitė karaliaus tikėjimas – į ką jis tikėjo iš pradžių ir paskui? Į ką tikit jūs? Ar žinot, kad vyresnėse klasėse mokina, kad pasaulis sudarytas iš negyvų atomų, ir kad mus valdo negyvi fizikos dėsniai? Kas atsitinka, kai žmogus patiki mechaninais fizikos dėsniais? (dingsta atsakomybė, susiaurėja mąstymas, atsiranda vartotojiškas požiūris – žmogus sunyksta)
Pasakojimas. Pasitikėjimas ateina iš žinojimo, kad mąstom ir elgiamės teisingai. Tėtis su sūnum ėjo per kalnus. Berniukas užkliuvo už akmens, suklupo, ir iš skaismo surėkė – a-a-ai! Ir tuoj pat išgirdo nuo kalno atsikartojimą – a-a-ai! Smalsumas paėmė viršų, ir berniukas sušuko – kas čia? Tuoj patr tasikartojo – kas čia? Supykęs sušuko – bailys! Ir išgirdo – bailys! Berniukas paklausė tėčio – tėti, kas čia? Tėtis nusišypsojo ir garsiai sušuko – aš tave myliu! Ir aidas atsakė – aš tave myliu! Tėtis vėl sušuko – tu pats geriausias! Ir aidas atsakė – tu pats geriausias! Sūnus nustebo, bet nieko nesuprato. Tada tėtis paaiškino – gyvenimas – kaip aidas, jis grąžina tau tai, ką šneki ir darai. Jei nori, kad tave mylėtų – pats mylėk, jei nori, kad su tavim gražiau elgtųsi – pats taip elkis
Aptarimas. Į ką sūnus tikėjo, kai suklupo? … į ką tikit jūs?
Žaidimas „aklas ir vedlys” – vedlys akląjį veda per kliūčių ruožą taip, kad aklam būtų komfortabilu ir smagu. Aptariama, ar aklasis pasitikėjo vedančuoju, ar vedantysis pasitikėjo savimi. Paskui pasikeičiama – vedantysis tampa akluoju, aklasis vedančiuoju (tas pats žaidimas tinka ir pamokėlei apie Vyrišką ir Moterišką Vedimą – gal sugalvot kažką kitką?)
Aptarimas. Ar pasitikėjo jumis aklieji? Ar pasitikėjot vedančiaisiais?
Meditacija į Užtikrintumą. Mano svajonė neišsipildė (sudužo) – ką toliau daryti? … Prisimenu, kas aš esu … kas yra begalybė … koks mano svarbiausias tikslas … mano pasitikėjimas auga …. nebijau suklysti … pasiruošęs nugalėt save ir mokintis … nebijau aplinkinių pajuokos ir smerkimo … esu patikimas – visi tiki mano sugebėjimais … kaip gera gyventi – kaip visus myliu … atsimerkiam ir vienas kitą apsikabinam
Simbolis. Kiekvienas vaikas išsirenka po mažą akmenuką, simbolizuojantį jo Pasitikėjimą. Jei akmenukas purvinas (tik ką nuo žemės) – nuvalom ir sušildom rankutėse, lyg gyvą. Ant švaraus paviršiaus nupiešiam kokį nors Užtikrintumo Simbolį (pvz., žaibą, kuris kerta nedvejodamas, arba apskritimą, kaip išsvajotąjį tikslą). Piešti patartina akriliniais dažais dantų krapštuko atbukintu galu.
Afirmacija – kai pasitikėjimas palieka, kartokim „Aš esu daugiau, negu atrodo – manyje visos pasaulio jėgos” …
Pamokėlės užbaigimui – skanduotė:
Tikiu savim, tavim, draugais – kaip gera, kad tu taip laikais!
Tikiu aš Dievu, Saule, Meile – Tikėjimas ant mano Veido!
Ir šypsena plati, graži – kokia dalia mano puiki!
Klausimai apgalvojimui namuose. Koks pagrindinis žmogaus tikslas – ką turim daryti, kad atitikti savo paskirtį Visatoje? Ar turit kokį nors veiksmų planą?
Papildoma medžiaga apie Ramumą ir Užtikrintumą
Vyresnėms Klasėms – Stiprus pasakojimas apie klaidingus įsitikinimus: У Сократа был молодой друг по имени Евфидем.
Ramumas + Užtikrintumas = Lyderiavimas
Pamokėlės, ugdančios Dorovę