Pamokomos Istorijos apie Ramumą ir Užtikrintumą

Apsakymas KaštonasTikras Ramumas ir Užtikrintumas teina, kai, žinai savo paskirtį

Turgenevo apsakymas Slenkstis. Aš matau didelį pastatą. Aklinoje sienoje siauros durys, atvertos iki galo, o priešais jas stovi mergina. Durų angoje matosi nepermatomas rūkas ir tamsa, iš kurios alsuoja atšiaurus šaltis. Iš vidaus pasigirsta lėtas gergždiantis balsas – O tu, ketinanti peržengt šį slenkstį, ar žinai, kas tavęs laukia?  Žinau, – atsako mergina. Balsas – Šaltis, badas, neapykanta, patyčios, panieka, nuoskauda, kalėjimas, ligos ir mirtis? Mergina – Žinau. Balsas – Visiška vienatvė? Mergina – Žinau, aš pasiruošus, įveiksiu visas negandas ir smūgius! Balsas – Smūgius tik nuo priešų, bet ir nuo artimųjų ir draugų? Taip … ir nuo jų … Gerai … Tu pasiruošus pasiaukot? Taip. Balsas – Pasiaukot be vardo, taip kad niekas niekad nesužinos, kas čia žuvo? Mergina – Man nereikia jokio gailesčio ar dėkingumo! Balsas – O ar pasiruošus tu tapti nusikaltėle? Taip, ir tam pasiruošus! Stojo ilga tyla. Po kurio laiko vėl pasigirdo Balsas – Ar žinai, kad gali nustot tikėti tuo, kuo tiki dabar – gali būt, kad tu suprasi, jog apsigavai ir be reikalo aukojeisi? Mergina – Žinau ir tai. Ir vis tiek noriu įeiti. Balsas – Tada Įeik! Mergina peržengė slenkstį – ir sunki uždanga paslėpė ją. Kvailė! – pasigirdo kažkur iš už nugaros. Šventoji! – kitas balsas iš kažkur. Tikras užtikrintumas ateina, kai sugebi nugalėt save – neprašyt atlygio, nekreipt dėmesio į patyčias ir pastabas tų, kurie tavimi nepasitiki …

Besąlygiška laimė. Vienas žmogus kartą aplankė tolimus gimines ir netyčia užklydo į vietines kapines. Jis labai nustebo, nes atrodė, kad visur palaidoti vien kūdikiai. Ant vieno kapo užrašyta – čia palaidotas tas ir tas, gyveno du mėnesius ir tris dienas, ant kito – čia palaidotas tas ir tas, gyveno devynis mėnssius, ir t.t. Jis paklausė giminaičių, kodėl taip, ir jam paaiškino – pas mus tokia tradicija, kiekvienas žmogus veda sąsiuvinį, kuriame užrašo laimingiausias gyvenimo akimirkas, ką jis jaučia tuo metu ir kiek laiko tęsiasi. Kai numiršta, mes tuos užrašus susumuojam ir užrašom. Žmogus nustebo – negi visi taip trumpai būna laimingi? Jam atsakė – dažniausiai taip, iššvaistom gyvenimą visokiems niekams, laimės lieka vos keli mėnesiai. Beveik visi aprašo tik tas trumpas akiminrkas, kai išsipildė jų troškimai. Bet antai yra kapų, kur laimė tęsėsi daug metų – tie žmonės džiaugėsi gyvenimu, net kai jeims nesisekė… Tikra laimė yra besąlygiška. Laimingas tas, kas nepastebi nelaimių.

Pasirinkimas. Žmogelį slėgė nesibaigiantys gyvenimo vargai. Jis atėjo guostis pas garsų dvasios mokytoją: – Nebegaliu daugiau! Tokio gyvenimo neištversiu.
Mokytojas paėmė saują pelenų ir subėrė juos į skaidraus vandens stiklinę. Vanduo susidrumstė ir pajuodo. Mokytojas tarė: – Tai – tavo kančios. Ir išpylė vandenį. Tada vėl paėmė saują pelenų ir, persisvėręs pro langą, sviedė pelenus į jūrą. Jie akimirksniu išsisklaidė, o jūra liko tokia kaip buvusi. – Matai? – pasakė mokytojas. – Kiekvieną dieną reikia apsispręsti, kuo būti: ar vandens stikline, ar jūra. Ne todėl šypsomės, kad laimingi, bet todėl laimingi, kad šypsomės. Labiausiai mūsų laikais stinga pasitikėjimo savimi, kuris bet kurio sunkumo akivaizdoje leistų ramiai ištarti: “Išeitis vis tiek yra, ir aš ją būtinai rasiu.” 

Apgaulė. Paplūdimyje susitiko Grožis ir Negražumas. “Šokime į jūrą maudytis”, – pakvietė vienas kitą. Nusirengę paniro į bangas. Netrukus Negražumas išlipo iš vandens ir apsivilkęs Grožio drabužiais nužingsniavo savais keliais.  Grožis, išlipęs į krantą, nerado savo drabužių, tačiau buvo labai drovus ir nenorėjo likti nuogas. Tad apsivilko Negražumo apdarus ir nuėjo savais keliais. Dar ir šiandien žmonės juos painioja.

Pasitikėjimas. Vienoj oazėj tarp dykumų gyveno senas išminčius Ali. Vieną karštą dieną jis sugalvojo pasodint kelias fikusų palmes. Tai pamatė kaimynas turtuolis ir ėmė juoktis – Ali, tu jau toks senas, o fikusų palmės veda vaisius tik po penkiasdešimties metų, juk nesulauksi jokių vaisių! Ali atsakė – kai aš buvau jaunas, valgiaus fikusus nuo tų palmių, kurias pasodino kažkas iki manęs, todėl noriu, kad ir po manęs tavo ir mano anūkai turėtų ką valgyt. Kaimynas suprato senelio išmintį ir pasakė – koks tu protingas, kokią svarbią pamoką man suteikiai! Už tai noriu atsidėkot – štai maišelis pinigų! Ali nusišypsojo ir tarė – matai, aš jau gaunu vaisius už savo darbą, nors medžių net nepasodinau! Pirklys dar labiau susižavėjo – tikrai, net nepagalvojau, tai dar svarbesnė pamoka – kai nelauki atlygio, gyvenimas tau atsilygina dešimteriopai!! … ir pats ėmėsi padėt seneliui sodinti fikusus. Tikras pasitikėjimas neprašo atlygio

Stiklinė Vandens. Kartą pas Mokytoją atėjo mokinys, kuris tvirtino, kad pasiekė visišką ramybę, kad jo niekas jau nebegali išmušti iš pusiausvyros, ir kad jis pasiekė nušvitimą. Mokytojas paprašė papasakoti smulkiau apie mokinio pasiekimus ir pakvietė jį kartu papietauti. Įdėmiai išklausęs pasakojimo, Mokytojas staiga pakėlė stiklinę vandens ir… išpylė ją tiesiai pašnekovui į veidą. Tai buvo taip netikėta, kad sukėlė ūmią mokinio reakciją ir piktų žodžių laviną. Mokytojas ramiai jo išklausė ir pasakė: – Matai, kaip tau dar toli iki nušvitimo… Tavo įtūžis tebuvo prisnūdęs, o aš jį lengvai pažadinau stikline vandens… Mūsų gyvenime daug tokių “vandens stiklinių”, kurios netikėtai išryškina tai, kas iš tiesų yra mumyse. (iš gyvenimoguru.lt)

Šaltakraujis išminčius.  Žmonės uždavė išminčiui mįslę. Kai jis atsakė, jie sulygino su savo atsakymu ir ėmė šaipytis – atsakymai nesutapo. Išminčius gi tarė ramiai – žinoma, kad atsakymui nesueina, juk jūsų atsakymas neteisingas! Ramaus žmogaus nieks nesudrumsčia

Tylos Išmintis.  Žmogus, apsilankęs pas vienuolį atsiskyrėlį, jo paklausė:
– Ko išmokai gyvendamas tyloje? Pastarasis, semdamas vandenį iš šulinio, tarė atvykėliui: – Pažvelk į šulinio gilumą. Ką ten matai? Žmogus dirstelėjo.
– Nieko nematau! Kurį laiką vienuolis stovėjo nejudėdamas, po to prabilo svečiui: – Dar kartą pasižiūrėk! Ką dabar matai šulinyje? Žmogus žvilgtelėjęs atsakė: – Dabar regiu patį save, nes vanduo tarsi veidrodis. Vienuolis tarė: – Įmerkęs kibirą sudrumsčiau vandenį. Bet po to vanduo nurimo. Tai ir yra tylos išmintis: išvysti patį save.

Skubėjimas. Pietų Amerikos tyrinėtojas keliavo Amazonės džiunglėmis. Ieškojo naftos telkinių ir labai skubėjo. Vietiniai gyventojai, kuriuos keliautojas buvo pasamdęs nešikais, pirmąsias dvi kelionės dienas taikstėsi su nervingu baltaodžio skubotumu. Tačiau trečios dienos rytą jie sustojo nebylūs, tarsi suakmenėję. Buvo akivaizdu, jog neturėjo nė mažiausio noro žygiuoti toliau. Nekantrus tyrinėtojas ėmė baksnoti į laikrodį, duodamas nešikų vadovui suprasti, kad reikia kuo greičiau leistis į kelią, nes laikas bėga. – Tai neįmanoma, – ramiu balsu atsakė vadovas. – Šie žmonės pernelyg skubėjo, todėl dabar laukia, kol juos pasivys jų siela. Mes pripratom skubėti, todėl į viską žiūrim paviršutiniškai. Geriau nusiraminti ir susimąstyti. Kilnu numirti už idėją, bet dar kilniau pagalvoti, ar ta idėja teisinga. Prieš pradėdamas bet kokį darba, prisimink, kas yra begalybė!

Teisingi Prioritetai. Tėvas išvaškavęs automobilio kėbulą, rūpestingai jį blizgino. Vienuolikmetis sūnus, braukdamas skuduru per buferius, jam padėjo. – Matai, sūnau, – kalbėjo tėvas, – automobilis yra šeimos kapitalas: turime skirti dėmesio, jėgų ir laiko. – Žinoma, tėti. – Šaunuolis, kad supranti! Akimirką stojo tyla. – Bet tada aš nesu šeimos kapitalas, – pusbalsiu sumurmėjo sūnus. – Kaip tai? – Tu niekada neskiri man laiko. Tikra ramybė ateina tik su teisingais prioritetais.


Kitos pasakos apie Ramumą ir Užtikrintumą atitinkamų pamokėlių aprašymuose:

Ramumas + Užtikrintumas = Vadovavimas, Lyderiavimas