Mintys būna „paprastos” ir „sudėtingos” (vienmatės, dvimatės, trimatės, etc. – žr. Mąstymo Vizualizavimas). Vienos yra „logiškai kategoriškos”, kitos „jausmiškai švelnios”. Vienas suprasti lengva, kitas sunku.
Pradėkim nuo neo-magnetinių rutuliukų – pabandykime iš jų surinkt kokią nors didesnę (taisyklingą) erdvinę figūrą, pvz tetraedrą, kubą, oktaedrą. Esmė tame, kad neomegnetiniai rutuliukai lengvai susirikiuoja į tiesinės „minčių grandinėles”, tačiau labai sunkiai į erdvives struktūras. Tai labai panašu į mūsų mintis, kurios lengvai rikiuojasi į „tiesines priežastingumo sekas”, ir tik kai apsišarvuojam kantrybe, pradeda dėliotis į gražesnius (ir prasmingesnius) erdvinius vaizdinius.
Galima pasakyti, kad pirmas rutuliukas – tai mūsų svajonė, o visi kiti – tai „palaikančios mintys”, atsakančios į klausimą: kam ta svajonė reikalinga? Palaikančios mintys turi būt tiesiogiai priklijuotos prie pirmo rutuliuko, kad susidarytų graži (erdvinė penkialapė ar plokščia šešialapįė gėtytė ar kita didesnė erdvinė figūra. Kuo daugiau rutuliukų liečia centrinę svajonę, tuo ji gražesnė, ryškersnė ir greičiau išsipildys…
Tą patį galima klijuot su didesniais (palstikiniais) rutuliukais ir dvipuse lipnia juosta. Čia rutuliukai „nesipriešina”, lengvai sulipdami taip, kaip priklijuojam lipnią juostą.
Su didesniais rutuliukais galima konkrečiau įvardinti kiekvieną naują mintį. Pvz., pirmas rutulikas – „noriu turėt šuniuką”. Prie jos klijuojam antrą mintį – „šuniuku aš rūpinsiuosi”. Klijuojant trečią mintį – „šuniukas atneš džiaugsmo kitiems šeimos nariams”. Ir t.t. Kiekviena nauja mintis pasako, kas bus geriau, kai duota svajonė išsipildys.
Galima klijuot ir „tiesines priežastingumo grandinėles” (pvz., noriu šuniuko – šuniuką gali nupirkty tėvai – reikia įtikt tėvams – …), bet tada ateina mintys ne apie pasaulio grąžinimą, o apie įgeidžio tenkinimą. Kuo ilgesnė grandinėlė, tuo labiau nutolstam nuo pradinės svajonės, ir tuo labiau „iškrypsta” tikslas.
Kiti galimi scenarijai vyresniems vaikams:
Apie mąstymo prigimtį – filosofinis “minčių dėliojimo scenarijus” pavaizduotas ketvirto puslapio apačioj (prie trikampinės schemos “Vienybė-Santykinumas-Absoliutumas-Priežastingumas – …”)
Kaip vilkai gražino upes į savo vagas – įspūdingas loginių grandinėlių „voratinklis” miško savireguliacijos mechanizmuose
Iš čia galim pradėt šneką apie tai, kas yra loginis mąstymas (tiesinės rutuliukų grandinėlės), analizė (skaidymas į dalis), visuminis mąstymas (priėmimas visos rutuliukų figūros iškart) … Kai žiūrim į žmogų, mes jį priimam visą iškart, ar dalimis (atskirai nosį, burną, ausis)? Kada priimam atskirai, o kada iškart?
Pastebėkim, kad tiesinės grandinėlės atveju kieviena mintis “palaikoma” tik 1 ar 2 kaimynų (turi 1 tėtį/mamą ir 1 vaiką), plokščio trikampio – nuo 2 iki 6, o erdvinės struktūros – nuo 3 iki 12. Todėl tiesinės grandinės (“loginis mąstymas”) nestabilios, o erdvinės struktūros stabilios.
Čia tinka pasakojimas apie šluotą ir paskiras vyteles (ką lengviau perlaužt – vieną surištą šluotą ar šimtą paskirų šakelių?)
Mažos struktūros – it “paprastos” mintys, kurias lengva suprast, tačiau kurios greit netenka vertės (subyra į dalis ir/ar “prisiklijuoja” prie didesnių minčių). Didelės struktūros sunkiau suprantamos, tačiau ir stabilesnės
Kuo didesnė figūra, tuo gražesnės ir subtilesnės mintys viduje (turi daugiau “jausminių jungčių”), ir grubesnės bei kategoriškesnės (tačiau “logiškesnės”) išorėje. Dažniausiai matome tik išorę, o vidus (kur pats grožis) lieka paslėptas.
Kiekvienas žmogus irgi yra mintis, tik labai didelė, o jo viduj zuja begalė mažesnių “mintelių”… Todėl “visą” žmogų suprast labai sunku, o paskiras jo “minteles” – lengva
Visa Visata taippat yra mintis, tik dar didesnė. Suklijavę didesnę erdvinę struktūrą, galime parodyt, kad ji susideda iš daugelio paskirų “loginių grandinėlių”. Kiekvienas rutuliukas – tai kažkoks reiškinys, o kiekviena grandinėlė – tai nauja “priežastingumo seka”. Vieni žmonės prisirišę prie vienų sekų, kiti prie kitų, todėl kyla nesusipratimai… Pvz., vieni sako: “vilkai drasko avis, todėl juos reikia šaudyt”. O kiti: “vilkai yra miško sanitarai, padeda nusiramint sergantiems žvėreliams”…
Tačiau tik visų grandinėlių bendra visuma atspindi visą kristalą… Todėl “objektyvi realybė” tėra paskirų “subjektyvumų” visuma – jei nori pakeist pasaulį (visą kristalą), pasikeisk pats, t.y. sujunk savo rutuliuką su didesniu grandinėlių skaičium, kad tokiu būdu jis pertvarkytų visą kristalą… Kas žino, kaip šito pasiekt? (padaryt taip, kad rutuliukas atsidurtų kristalo centre, kur daugiausia jungčių su kaimynais, t.y. kad jis taptų “švelnesniu ir didesniu”)
Bendrame “Visatos kristale” kiekvienas rutuliukas dalyvauja daugelyje loginių grandinėlių – todėl bet koks reiškinys turi daug skirtingų paaiškinimų, ir daug skirtingų priežasčių bei pasekmių. (Gi mokykloje dažniausiai prisirišama prie vieno kurio paaiškinimo ir skaitoma, kad “tiesa surasta”… Pvz., “širdies paskirtis – varinėt kraują”, o kad ji mus riša su jausminiu pasauliu, apjungiančiu mintis į didesnius kristalus, ir nutylima… )
Bet koks melas iš pradžių atrodo “logiškas”, nes remiasi paskirom loginėm grandinėlėm, atspindinčiom tik “pusę tiesos” (pvz., “vilkai blogi, nes valgo zuikius”). Su laiku išsiaiškina tokių samprotavimų “vienpusiškumas”, ir melas subyra.
Gyvenimo planavimas – tai minčių lipdymas į kažkokią struktūrą, panašią į rutuliukų grandinėles. Jei grandinėlės “paskiros” ir viena kitos nepalaiko, tada jos nestabilios ir labai priklauso nuo aplinkybių. Todėl anglų kalboj “success” reiškia vienu metu ir sėkmę, ir pratęsimą – sėkminga tai, kas turi pratęsimą, t.y. kai aplinkybės palaiko minčių grandinėlę. O jei norim būt nepriklausomi nuo aplinkybių, tada visos svajonės turi persipint į vientisą savipakankamą kristalą, kuris pats savo palaiko… T.y., dažnai planuojam tik vieną-kitą minčių grandinėlę, o reikia planuot visą „kompleksinį savipakankamumą” iškart
Pirmiausiai toks “savipakankamumas” turi atsirast mūsų Sieloj ir Jausmuose – tada atsiras ir svajonėse bei mintyse…