Ar vanduo gyvas?

Čia paminėsim du eksperimentus, parodančius, kad vanduo elgiasi daug subtiliau ir protingiau, nei daugelis mano jį esant


Vanduo Reaguoja Į Tyrėjų Įsitikinimus

1988-taisiais vedantysis pasaulio mokslinis žurnalas Nature išspausdino žinomo imunologo Žako Benvenistos, tyrinėjusio žmogaus organizmo reakciją į antikūnius, rezultatus. Visi laukė, kad mažėjant antikūnių koncentracijai, organizmo reakcija irgi palaipsniui mažės. Bet organizmo reakcija tai mažėjo, tai didėjo, ir galiausiai, kai antikūnių koncentracija tapo tokia maža, kad mėgintuvėlyje negalėjo būt nei vienos molekulės, ji liko nenulinė! Susidarė įspūdis, kad vanduo „atsiminė“ antikūnių poveikį, net kai tų antikūnių nebeliko tirpale.

Žurnalo redaktorius Dž. Meddoksas pareiškė: „mes nepasiruošę atsisakyti žinomų cheminių dėsningumų“ ir pareikalavo pakartot eksperimentą, dalyvaujant komisijai, kurios sudėtyje būtų ir jis pats. Pakartotinas eksperimentas davė tuos pačius rezultatus. Tada Meddoksas pareiškė įtarimus, kad Benvenistos grupė galėjo falsifikuoti rezultatus (!), todėl eksperimentą reikią vėl pakartot, šįkart „dvigubo aklumo“ būdų, kai visi užrašai ant mėgintuvėlių užšifruoti. (Tuo būdu buvo sukurta atsitiktinių klaidų galimybė užrašų šifravimo ir dešifravimo metu.) Dabar vanduo „nebeatsiminė“ antikūnių poveikio. Apie tai nedelsiant žurnalas Nature išspausdino triuškinantį straipsnį: „Hipotezė apie tai, kad vanduo atsimena buvusių tirpalų savybes, yra nereikalinga ir išgalvota“.

Mokslinė visuomenė pasidalino į dvi grupes. Benvenistos pusėje daug garsių mokslininkų, įjungiant Nobelio premijos laureatus B.Džozevsoną (fizika) ir L.Montanje (biologija). Jo eksperimentus pakartojo ir patvirtino kelios nepriklausomos laboratorijos – pvz., 2002-aisiais tarptautinė grupė, vadovaujama M. Ennis iš Belfasto universiteto, bet tuoj pat buvo sudaryta “valstybinė grupė”, pakartojusi pirmos grupės eksperimentus ir paneigusi jų rezultatus. Tais pačiais metais L.Rey vėl patvirtino Benvenistos rezultatus, naudodamas molekules su termoliuminescencinėm savybėm, o L.Montenje – naudodamas žmogaus DNR. Galiausiai išryškėjo tokia tendencija – jei tyrimo grupėje buvo bent vienas Benvenistos gerbėjas, vanduo demonstruodavo atmintį, o jei visi skeptikai – vanduo demonstruodavo užmarštį. Pasak Benvenistos pasekėjų, toks vandens elgesys tik patvirtina, kad jis yra aukštai-intelektuali esybė, nes reaguoja į pačių tyrėjų įsitikinimus ir emocijas.

Čia verta prisimint Masaru Emoto fotografijas, rodančias vandens kristalų priklausomybę nuo žmogaus emocijų (švelnios emocijos duoda gražios formos kristalus, grubios – negražios). Nors pastarąsias fotografijas galima kritikuoti dėl neaiškaus kristalų atrinkimo būdo, visgi jos paliečia kažką labai svarbaus, ko mokslininkai atkakliai nenori pripažinti. Vanduo susideda ne iš pavienių H20 molekulių, bet iš jų “klatratų”, panašių į skystus kristalus, kurių savybės ir dinamika beveik visiškai nežinomi. Tie klatratai gali būt pakankamai subtilūs, kad „sugautų“ mūsų emocijas, bet ir pakankamai trapūs, kad jų negalima būtų „pagauti“ tradiciniais matavimo būdais. Prisiminkim kvantinės fizikos Kopenhagos interpretaciją – stebuklingos savybės „subliūkšta“, kai tik pradedam jas matuoti.

Su skeptikais sunku ginčytis, nes jie pasižymi ribota vaizduote ir (dėl to) perdėtu kategoriškumu. Štai vieno iš jų pasisakymas: „Visiškai aišku, kad vanduo paprasčiausiai negali saugot informacijos. Tai prieštarauja viskam, ką mes žinom apie skysčių struktūrinę dinamiką. Vandens struktūra keičiasi žymiai greičiau, nei kitų skysčių.“ (Dr. Dž.Smit iš Nacionalinės Berklio Laboratojijos, Kalifornija). Į tai optimisto atsakymas: „Tai primityvus ir klaidinantis argumentas. Tai, kad vandenilinės jungtys susidaro ir suįra beveik akimirksniu, dar nereiškia, kad jos negali nešti informacijos. Sulyginkim tai su liaudišku šokiu, kur kiekvienas dalyvis pastoviai keičia partnerį, bet bendras šokio vaizdas lieka nepakitęs.“ (Prof. M.Čaplin iš Londono Universiteto Southbank)

Jei difrakciniai (“dviejų skylių”) eksperimentai parodė materijos savybių priklausomumą nuo jų matavimo (bei mūsų prioritetų ir tikslų), tai šie eksperimentai – nuo mūsų įsitikinimų. Kuo tiki, tas ir yra tavo realybė – to ir nusipelnei.


Vanduo Demonstruoja Nenuspėjamumą

1960-taisiais tarybiniai mokslininkai N. Fediakinas ir B. Deriaginas tyrinėjo neįprastas vandens savybes, atsirandančias plonuose kvarciniuose kapiliaruose (diametru iki 0,1 mm). Kai kuriuose kapiliaruose vanduo pasiskirstydavo į dvi fazes, viena iš kurių panašejo į sirupą, kurio klampumas 15 kartų viršijo vandens klampumą, tankis galėjo siekt 1,4 g/cm³, užšalimo temperatūra – nuo −30° iki −60 C, o virimo temperatūra – nuo 150 iki 250 C.

1969-taisiais gauti amerikos mokslininkų spektroskopinių matavimų patvirtinimai, kad vanduo įgija neįprastą struktūrą (E.R. Lippincott, R. R. Stromberg, W. H. Grant, G. L. Cessac., «Polywater», Science, 1969, 164, 1482—1487). Pastaroji publikacija sukėlė ištisą eksperimentinių ir teorinių darbų škvalą daugelyje pasaulio laboratorijų. Tačiau buvo vienas keistumas – visais atvejais vandens savybės buvo sunkiai prognozuojamos, vienuose kapiliaruose jos pasirodydavo, kituose ne. Vanduo elgėsi, kaip kapryzinga gražiuolė, norinti dėmesio, bet besielgianti nenuspėjamai. Mokslinė visuomenė negalėjo šito priimt. Todėl visas tas variacijas pradėta aiškint vandens nešvarumais.

Galiausiai Deriaginas buvo priverstas viešai pasklebti, kad visi ankstesni rezultatai buvo „apmaudus nesusipratimas“, sukeltas silikatų priemaišų (Derjaguin B.V. and Churaev N.V., Nature of «Anomalous Water», Nature, 1973, 244 (5416): 430-1). Toks paaiškinimas įtartinas, nes silikatai prastai tirpsta vandenyje, o kad pasiekt 250 C virimo temperatūrą, litre vandens reikia ištirpint pusę kilogramo silikatų!

Deriagino grupė sistemingai tyrė anomalias vandens savybes ištisą dešimtmetį, rezultatai pakartoti kitose pasaulio laboratorijose – ir mus tikina, kad visur buvo silikatų? Tada reiktų pripažinti, kad vanduo pademonstravo dar vieną neįprastą savybę – sugebėjimą neprognozuojamai tirpinti kvarcinį stiklą!

Kitaip tariant, vanduo pademonstravo tai, ko mokslininkai nesugebėjo paaiškint… bet vietoj to, kad pakeist savo pasaulėžiūrą, mokslinė visuomenė apie tai bevelijo užmiršti!


Вода. Новое Измерение (2013) Документальный фильм

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *