Ar vanduo gyvas?

Neįprastos vandens savybės, bylojančios apie jo realų intelektą!


Vanduo Reaguoja Į Tyrėjų Įsitikinimus

1988-taisiais žurnalas Nature išspausdino žinomo imunologo Žako Benvenistos, tyrinėjusio žmogaus organizmo reakciją į antikūnius, rezultatus. Visi laukė, kad mažėjant antikūnių koncentracijai, organizmo reakcija irgi palaipsniui mažės. Bet organizmo reakcija tai mažėjo, tai didėjo, ir galiausiai, kai antikūnių koncentracija tapo tokia maža, kad mėgintuvėlyje negalėjo būt nei vienos molekulės, ji liko nenulinė! Susidarė įspūdis, kad vanduo „atsiminė“ antikūnių poveikį, net kai tų antikūnių nebeliko tirpale.

Žurnalo redaktorius Dž. Meddoksas pareiškė: „mes nepasiruošę atsisakyti žinomų cheminių dėsningumų“ ir pareikalavo pakartot eksperimentą, dalyvaujant komisijai, kurios sudėtyje būtų ir jis pats. Pakartotinas eksperimentas davė tuos pačius rezultatus. Tada Meddoksas pareiškė įtarimus, kad Benvenistos grupė galėjo falsifikuoti rezultatus (!), todėl eksperimentą reikią vėl pakartot, šįkart „dvigubo aklumo“ būdų, kai visi užrašai ant mėgintuvėlių užšifruoti. (Tuo būdu buvo sukurta klaidų galimybė užrašų šifravimo ir dešifravimo metu.) Dabar vanduo „nebeatsiminė“ antikūnių poveikio. Apie tai nedelsiant žurnalas Nature išspausdino triuškinantį straipsnį: „Hipotezė apie tai, kad vanduo atsimena buvusių tirpalų savybes, yra nereikalinga ir išgalvota“.

Mokslinė visuomenė pasidalino į dvi grupes. Benvenistos pusėje daug garsių mokslininkų, įjungiant Nobelio premijos laureatus B.Džozevsoną (fizika) ir L.Montanje (biologija). Jo eksperimentus pakartojo ir patvirtino kelios nepriklausomos laboratorijos – pvz., 1999-ais tarptautinė grupė, vadovaujama M. Ennis iš Belfasto universiteto, bet tuoj pat buvo sudaryta “valstybinė grupė”, pakartojusi pirmos grupės eksperimentus ir paneigusi jų rezultatus. Tais pačiais metais L. Rey vėl patvirtino Benvenistos rezultatus, naudodamas molekules su termoliuminescencinėm savybėm , o L.Montenje – naudodamas žmogaus DNR.

Galiausiai išryškėjo tokia tendencija – jei tyrimo grupėje buvo bent vienas Benvenistos gerbėjas, vanduo demonstruodavo atmintį, o jei visi skeptikai – vanduo demonstruodavo užmarštį. Pasak Benvenistos pasekėjų, toks vandens elgesys tik patvirtina, kad jis yra intelektuali esybė, reaguojanti į tyrėjų įsitikinimus ir emocijas

Water memory experiments (youtube general search)

Water Memory (2014 Documentary about Nobel Prize laureate Luc Montagnier)

Skeptikai tvirtina, kad vanduo negali turėti atminties, nes tarpmolekulinės vandenilinės jungtys ypač trumpalaikės (palygint su kitais skysčiais, žr pvz Structure of ambient water ir kitas  Jared Smith publikacijas). Bet optimistai sako, kad jungčių trumpalaikiškumas nereiškia chaotiškumo. Štai liaudiškuose šokiuose kiekvienas dalyvis pastoviai keičia partnerį, bet bendras šokio vaizdas lieka nepakitęs (cituojant Prof. Martin Chaplin)

G. Pollack parodė, kad vanduo sudaro skystus / koloidinius kristalus, kurių struktūra ir savybės kardinaliai priklauso nuo tarpfazinio paviršiaus (indo sienelių) hidrofiliškumo, ištirpintų biologinių molekulių struktūros ir poliariškumo, saulies šviesos, bei kitų įmanomų virpesių:

The Fourth Phase of Water: Dr. Gerald Pollack

James L Oschman (2013) skaito, kad vanduo panašėja į skystą kristalą, aktyviai sąveikaujantį su silpnaisiais (elektromagnetiniais ir torsiniais) aplinkos laukais „precesinio rezonanso“ būdu. Panašiai sąveikauja ir nepriklausomos  švytuoklės, kurios su laiku sinchronizuojasi – žr. Kuramoto Oscillators. Šie modeliai plačiai taikomi biologijoje ir sociologijoje, kad paaiškint įvairius savireguliacinius procesus (žr feedback loops in homeostasis). Vandens atveju efektas sustiprėja, esant struktūruojančioms biologinėms makromolekulėms (baltymams, polisacharidams, DNR – žr aukščiau minėtas Pollack-o ir Osterman-o prezentacijas, bei Gariaevo  ir Montagnier eksperimentus)

Aplinka susideda iš subtilių (elektromagnetinių, o gal ir torsinių?) virpesių, apsprendžiančių mūsų savijautą bei raidą – žr. Quantum Information Field ir Morphic Resonance. Šie laukai gali būt surišti su aukštesnėmis algebromis (E8, Λ24), kurios savo ruožtu paaiškina mūsų jausmus bei Sielos būsenas

Visa tai glaudžiai siejasi su Kvantine Informatika, Bangine Genetika, DeBroilio – Bohmo teorija, bei Bell-o teorema (žr prezentaciją chermikams: It’s not what we know)

Galiausiai, prisiminkim Masaru Emoto fotografijas, rodančias vandens kristalų priklausomybę nuo žmogaus emocijų: švelnios emocijos duoda gražios formos kristalus, grubios – negražios. Nors pastarąsias fotografijas galima kritikuoti dėl neaiškaus kristalų atrinkimo būdo, visgi jos paliečia kažką labai svarbaus, ko mokslininkai nenori pripažinti…

Šie efektai pakankamai realūs, kad įtakotų mūsų gyvenimą, bet ir pakankamai trapūs, kad būtų išmatuoti.  Prisiminkim kvantinės fizikos Kopenhagos interpretaciją – stebuklingos savybės „subliūkšta“, kai tik pradedam jas matuoti

Jei difrakciniai (“dviejų skylių”) eksperimentai parodė materijos savybių priklausomumą nuo jų matavimo (bei mūsų prioritetų ir tikslų), tai šie eksperimentai – nuo mūsų įsitikinimų. Kuo tiki, tas ir yra tavo realybė!


Vanduo Demonstruoja Nenuspėjamumą

1960-taisiais rusų mokslininkai N. Fediakinas ir B. Deriaginas tyrinėjo neįprastas vandens savybes, atsirandančias plonuose kvarciniuose kapiliaruose (diametru iki 0,1 mm). Kai kuriuose kapiliaruose vanduo pasiskirstydavo į dvi fazes, viena iš kurių panašejo į sirupą, kurio klampumas 15 kartų viršijo vandens klampumą, tankis galėjo siekt 1,4 g/cm³, užšalimo temperatūra – nuo −30° iki −60 C, o virimo temperatūra – nuo 150 iki 250 C.

1969-taisiais gauti amerikos mokslininkų spektroskopinių matavimų patvirtinimai, kad vanduo įgija neįprastą struktūrą (E.R. Lippincott, R. R. Stromberg, W. H. Grant, G. L. Cessac., «Polywater», Science, 1969, 164, 1482—1487). Pastaroji publikacija sukėlė ištisą eksperimentinių ir teorinių darbų škvalą daugelyje laboratorijų. Tačiau visais atvejais vandens savybės buvo sunkiai prognozuojamos, vienuose kapiliaruose jos pasirodydavo, kituose ne. Vanduo elgėsi, kaip kapryzinga gražiuolė, norinti dėmesio, bet besielgianti nenuspėjamai. Mokslinė visuomenė negalėjo šito priimt. Todėl visas tas variacijas pradėta aiškint vandens nešvarumais.

Galiausiai Deriaginas buvo priverstas viešai pasklebti, kad visi ankstesni rezultatai buvo „apmaudus nesusipratimas“, sukeltas silikatų priemaišų (Derjaguin B.V. and Churaev N.V., Nature of «Anomalous Water», Nature, 1973, 244 (5416): 430-1). Toks paaiškinimas įtartinas, nes silikatai prastai tirpsta vandenyje, o kad pasiekt 250 C virimo temperatūrą, litre vandens reikia ištirpint pusę kilogramo silikatų!

Deriagino grupė sistemingai tyrė anomalias vandens savybes ištisą dešimtmetį, rezultatai pakartoti kitose pasaulio laboratorijose – ir mus tikina, kad visur buvo silikatų? Tada reiktų pripažinti, kad vanduo pademonstravo dar vieną neįprastą savybę – sugebėjimą neprognozuojamai tirpinti kvarcinį stiklą!

Kitaip tariant, vanduo pademonstravo tai, ko mokslininkai nesugebėjo paaiškint… bet vietoj to, kad pakeist savo pasaulėžiūrą, mokslinė visuomenė apie tai bevelijo užmiršti! Iš kitos pusės, visa tai rišasi su  šaltąja branduoline sinteze (žr filmuką apie elementų sąryšį su jausmais ir plakatą ko moko periodinė sistema) ir primena kažką iš G. Polack-o eksperimentų


Forty-one Anomalies of Water

Public Lecture—Water: The Strangest Liquid

The bizarre ripples in a stream of water

Water looks frozen but isn’t (laminar flow)


Water Memory (2014 Documentary about Nobel Prize laureate Luc Montagnier)

Water memory experiments (general youtube search)

Вода. Новое Измерение (2013) Документальный фильм

Вода. Исследования необъяснимого феномена


11 КРУТЫХ ЭКСПЕРИМЕНТОВ С ВОДОЙ!

Эксперименты с водой (youtube general search)

Water Alchemy: Attila Bodnar


Ar Materija Gyva?

Kas yra Materija?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *