Kas yra Materija?

Fizikai senai pastebėjo, kad materija keičia savybes, priklausomai nuo to, kaip ją tyrinėjam. Plačiai žinomi eksperimentai, susiję su šviesos interferencija (“Double-Slit Experiments”), kurie buvo diskutuojami filme “What the bleep do we know? Down the rabbit hole”.

Įsivaizduokim akliną sieną, kurioje padarytos dvi siauros skylės. Jei vienoje sienos pusėje padėsim šviesos šaltinį (pvz., lempą), o kitoje – ekraną, tai ekrane pamatysim daug skirtingo intensyvumo linijų. Skaitoma, kad tai yra neginčyjamas banginės šviesos prigimties įrodymas. Jei šviesa susidarytų iš paskirų dalelių, tai ekrane matytumėm tik dvi linijas. Daugelio linijų susidarymas aiškinamas bangine interferencija. Jei vietoj šviesos sklistų vandens paviršinės bangos, tai bangų susikirtimo taškuose susidarytų didesnis slėgis, ir ekrane gautumėm panašias linijas, kaip su šviesa.

Paradoksas tame, kad kai šviesa sklinda tik pro vieną skylę, ji elgiasi taip, lyg susidarytų iš atskirų dalelių – ekrane matom tik vieną liniją, kurios kontūrai tiksliai atkartoja skylės kontūrus. Jei per skylę sklistų vandens bangos, vietoj jos kontūrų ekrane matytumėm tik blyškią dėmę. Dėl tos pačios priežasties šviesa nepraeina pro neskaidrius kūnus – kūnai meta neriboto ilgio šešėlius, kurių nesudaro vandens bangos, nes už nepralaidžių kūnų susidaro tik trumpas turbulencijos ruožas.

Ilgą laiką šis paradoksas buvo aiškinamas „šviesos dvilype prigimtim“, kas atrodė „daugmaž priimtina“… kol mokslininkai neištobulino šio eksperimento iki tokio lygio, kad šviesos šaltinis skleistų šviesą paskirais kvantais (fotonais), kuriuos galima būtų registruoti prie kiekvienos iš sienoje esančių skylių. Ir čia išsiaiškino, kad jei fotonus registruojam prie bent vienos iš skylių, tai šviesa elgiasi, kaip paskirų dalelių srautas, o jei neregistruojam – kaip vientisa banga.

Dar daugiau – šviesa atsižvelgia į fotonų registravimo patikimumą: jei prie skylės fotonus registruojam „ne visai patikimai“, tai ekrane galima pamatyti blyškų interferencijos paveiksliuką. Kitaip tariant, šviesa atsižvelgia į faktorius, įtakojančius mūsų loginį (dedukcinį) mąstymą!

Daugelyje laboratorijų pravesti tyrimai vienareikšmiškai rtodo, kad šviesos elgesys priklauso nuo žmogaus dėmesio:

New Experiments Show Consciousness Affects Matter ~ Dean Radin Ph.D

Panašiai į šviesą elgiasi ir didesnių dalelių srautai. Didžiausios iki šiol tyrinėtos dalelės – molekulės, įjungiančios virš dešimt tūkstančių atominių vienetų – tokios didelės, kaip baltymai! (Eibenberger, Sandra; et al. (2013). „Matter-wave interference with particles selected from a molecular library with masses exceeding 10000 amu”.Physical Chemistry Chemical Physics 15: 14696–14700)

Ar galit įsivaizduot, kad mūsų kūnuose esantys baltymai ir kitos molekulės elgiasi, kaip vientisa banga, sąveikaujanti pati su savimi, ir tokiu būdu gimdanti mokslininkams nežinomas savybes? Šie stebuklai dingsta, kai tik pradedam skaičiuot molekules! Štai gyveno sveikas žmogus, kol nenusprendė “profilaktiškai pasitikrint” – ir še tau, pasirodo, ligotas…

Visa tai atitinka kvantinės fizikos Kopenhagos interpretaciją, suformuotą dar Nilso Boro ir Vernerio Heizenbergo. Ji teigia, kad materija neturi jokių savybių, kol jų nematuojam. (Galima sakyt, kad savybės „prisitaiko“ prie to, ko duotu momentu „labiausiai reikia”.) Tačiau materija įgyja konkrečias savybes, kai tik jas pradedam matuoti – fizikai šį reiškinį vadina „banginės funcijos kolapsu“. Pradėjai tikrintis sveikatą – ir kūno „funkcija subliūško“!

Ką daugumas mokslininkų „praleidžia pro ausis“ – kad išmatuotos savybės gali stipriai skirtis nuo jų pasireiškimo „nematavimo sąlygomis“. Čia peršasi analogija su bankais, išduodančiais dešimt kart daugiau paskolų, nei patys turi lėšų, nes žino, kad jų „niekas nematuos“ – vienu metu neateis visi indėlininkai atsiimt savo pinigų. Įsivaizduokit darbininką, kuris taip stipriai kažką matuoja, kad nebelieka jėgų atlikti darbo. Panašiai ir su materija – bet koks matavimas „eikvoja jos energiją“. Iš praktikos žinom, kad kritinėm sąlygom žmogaus galimybės gali ženkliai viršyt mokslininkų nustatytas ribas. Tačiau sunku įsivaizduot žmogų, viršijantį savo vidutines galimybes, kai jis apraizgytas matavimo aparatais (nors būna ir taip).

Banginės funkcijos energijos neįmanoma išmatuot, nes pats matavimo aktas ją naikina. Kitaip tariant – „daug žinosi – greit pasensi”! Arba „laimingas tas, kuris nežino apie savo nelaimes“. Kas ieško nelaimių, tas jas ir randa. O kas ieško laimės – tas nukreipia banginės funkcijos energiją būtent į jos sukūrimą!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *