Kaip Planetos Ginasi nuo Kometų

Dvidešimto amžiaus eigoje daugelis astronomų teigė, kad katastrofiniai Žemės ir kitų planetų susidūrimai su asteroidais ir kometomis neišvengiami. Tokios prognozės ypač suaktyvėjo dviejų tūkstantmečių sankirtoje. Iš tiesų – būta nemažai atvejų, kai prie Saulės, Žemės, ir kitų planetų priartėdavo didelės kometos, bet vistik jokių katastrofų neįvyko. Kodėl?

Pagal Olgos Tkačenko pasakojimą (Rusijos Kosmonautikos Akademijos narys-korespondentas, Rusijos Fizikų draugijos vedantysis mokslinis bendradarbis): „Prisiminkim, kaip Jupiteris pasiruošė neišvengiamam susidūrimui su didžiausia Saulės sistemos kometa, pavadinta Šumeikerio-Levi vardu. Dar prieš du metus iki katastrofos savo gravitaciniu ir magnetiniu laukais jis tiesiog suplėšė tą kometą į gabalus. Katastrofą įvyko 1994 metų liepą. Kometos skeveldros savaitės eigoje krito į Jupiterį:

Video IP1 12 Comet Shoemaker-Levy collides with Jupiter

Mokslininkai akylai stebėjo šį procesą. Kas juos pribloškė, kad Jupiteris tiesiog krūpteldavo prieš kiekvieną didesnį susidūrimą – skeveldra dar tik artėdavo prie Jupiterio paviršiaus, o jis lyg apimtas panikos jau keisdavo savo spinduliuotės spektrą. Tie pokyčiai buvo tokie stiprūs, kad buvo registruojami net Žemėje.”

Žemės Planeta taippat reaguoja į kometas. Skyriuj apie Žemės Kvėpavimą minėjom, kaip jos kvėpavimas sudažnėjo dašimtis kartų, kai 1997 metais priartėjo Hale-Bopp kometa, iššaukusi nemažai žmonių ligų paaštrėjimų. Po to dar beveik ištisus metus Žemė negalėjo atstatyti savo normalaus alsavimo ritmo!

1999 metų Rugpjūčio 11 dieną buvo Saulės užtemimas, kurio metu Žemė patyrė „klinikinę mirtį” – jos elektromagnetinis laukas kuriam laikui buvo išnykęs, o paskui lėtai atsistatė, bet nauji parametrai ženkliai skyrėsi nuo senų. (Рогожкин В. Ю. Эниология,- М.: Пантори, 2000,- 528 с.: ) Jei visa tai tiesa – kodėl gi žmonės nepajuto, kad Žemės magnetinis laukas buvo išnykęs – ar tai nesako, kad žmonių sąryšis su Žeme bebaigia išnykt?

Video UK Solar Eclipse – BBC – 11 August 1999

(Ar tik ne apie šį įvykį rašė Nostradamusas savo žymiose centurijose: „1999-tieji, septintas mėnuo! Iš dangaus ateis didysis Siaubo caras!”)

2003 metais kometa, dvigubai didesnė už Jupiterį (!!!), skriejo tiesiai į Saulę. Apie tai nepranešė jokios informacijos priemonės, nors NASA internetiniame puslapyje ir pasirodė filmuota medžiaga:

Nassim Haramein, Big Comet Flyby

Ar matėt, kaip Saulė „numušė” kometą – tuo momentu, kai ši priartėjo, Saulė išmetė didelį plazmos pliūpsnį, lyg ranka nutrenktama nekviestą atėjūnę? (Kitas klausimas – kodėl nejautėm jokios „gravitacinės perturbacijos”, nes kometos masė pranoko net Jupiterį?)

Vistik gali būti, kad ne visada planetos sugeba apsiginti. Štai aplink Marsą skrieja du skeveldros pavidalo palydovai, o jo paties magnetinis laukas labai silpnas, ir lokalizuotas tik viename iš dviejų pusrutuliu! Visų dangaus kūnų magnetiniai laukai proporcionalūs jų masės ir nuosavo sukimosi greičio sandaugos kvadratui, ir tik vienintelis Marsas iš šios priklausomybės „iškrenta”. Labai panašu, kad kažkada jis gavo tokį smūgį, jog iki šiol dar neatsigavo

Tunguskos Meteoritas

Egzistuoja daug versijų apie tai, kas nutiko Tunguskoje (centrinio Sibiro sritis netoli Angaros ir Lenos upių) praeito šimtmečio pradžioje. Pagal daugelio tyrimų rezultatus susidaro įspūdis, kad į Žemę ruošėsi atsitrenkt didžiulis meteoritas, bet Žemė „apsigynė”, panaudodama platų spektrą „gynybinių resursų” – nuo magnetinių pokyčių atmosferoje iki seisminio aktyvumo po žeme.

Vitalijus Romeiko (astronomas, kelių Tunguskos ekspedicijų veteranas): „Tas kūnas, krisdamas į atmosferą, sukaupė didelį elektrostatinį krūvį, ir kažkuriuo momentų įvyko netikėta iškrova – toj pačioj vietoj, kur buvo vienintelis seismiškai aktyvus vulkanas, Stoikovičiaus kalnas.”

Elektrostatinė iškrova priminė didžiulį šviečiantį stulpą – kelių kilomtrų diametro ir dešimčių kilometrų aukščio. Meteoritas dar ore suskilo į daugybę atplaišų, išmėtytų už šimtų kilometrų. Vandens garai, išmesti į jonosferą, pavirto į ledo kristliukus, iš kurių susidarė dideli sidabriniai debesys, kabėję virš Tunguskos kelias paras po sprogimo. Po sprogimo Žemės pluta dar ilgai drebėjo, keldama paslaptingą griausmą virš Angaros, o vakarinis dangus buvo nušviesdtas „plazmoidais”.

Egzistuoja versija, kad Žemei apsiginti padėjo ir Nikola Tesla. Kaip tik prieš Tunguskos įvykį (nuo kovo mėnesio) jis pradėjo įkraudinėti Žemės jonosferą papildoma elektroenergija iš savo bokšto Long Ailende, o likus vos kelioms dienoms iki katastrofos pajungė ir požeminę dalį Wordenklife, kuri ritminėmis vibracijomis galėjo aktyvuoti giluminiuus lūžius ir paleovulkanus Centriniame Sibire (nes Long Ailendas randasi tektoninio lūžio zonoj). Gali būt, kad tai ir iššaukė tuos „nepaaiškinamus” magnetiniuo lauko šuolius, kuriuos tuo metu fiksavo vokiečių geofizikai. Specialistai sutinka, kad visa tai įmanoma – juk ir šiandien dirba panaši sistema Aliaskoje – vadinama HAARP ir galinti įtakot jonosferą ir požeminius planetos aktyvumus.

Taip, bet iš kur Tesla galėjo žinot apie artėjančią katastrofą? O iš kur apie ją žinojo daugelis ezoterikų? Vitalijus Romeiko tvirtina, kad vietiniai šamanai apie tai žinojo prieš gerą mėnesį – jie sakė: „Tunguskos rajone nuseleis ugnies dievas Ogdy, reikia palikt tas vietas”. Todėl vietiniai evenkai iš anksto išėjo į rytus, išgindami ten ir visas elnių bandas. Liko tik vienas evenkas, kuris atsisakė keliaut. Katastrofos metu jis liko gyvas, bet apako. Ir paskui papasakojo, kad trys dienos prieš katastrofą išskrido visi paukščiai, iš vietinių ežerų itr upių išplaukė žuvis, ir aplamai stojo neįprasta tyla.

Gali būti, kad žmones ir gyvius perspėjo Žemė, kaip gyva asmenybė. Egzistuoja daug „pozityvaus” aktyvumo („jėgos”) vietų, kuriose žmonėms lengviau nuspėt ateitį. Prisiminkim akademiko Vernadskio požiūrį, kad Žemė su visa gyvūnija sudaro vientisą Gyvą sistemą – Noosferą, arba Džeimso Lovelacko GAIA hipotezę, iš esmės tvirtinančią tą patį

Jei kas dar netiki Žemės ir kitų planetų gyvumu – praveskit eksperimentą: paimkit dižiausią, kokį tik galit pakelt akmenį, ir meskit ant grindų. Jei grindys neapsigins ir leis akmeniui jas sulaužyt – paklauskit savęs, o kodėl Žemė ir kitos planetos neleidžia, kad taip su jomis atsitiktų?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *