Penkta pamokėlė: Nuoskauda, Įsižeidimas

На востоке жил мудрец, который так учил своих учеников: «Люди оскорбляют тремя способами. Они могут сказать, что ты глуп, могут назвать тебя рабом, могут назвать тебя бездарным. Если такое случилось с вами, вспомните простую истину: только дурак назовёт дураком другого, только раб ищет раба в другом, только бездарь чужим безумием оправдывает то, что не понимает сам». – Об оскорблении

Vienas  garsiausių ir galingiausių rytų šalių šeichų turėjo daug mokinių. Šeichas garsėjo savo išmintimi, rūpesčiu aplinkiniais, sugebėjimu atjaust ir padėt kitiems. Bet su savo mokiniais jis elgėsi atvirkščiai – lyg specialiai, elgėsi nejautriai, vėluodavo į susitikimus, versdavo ilgai laukti, buvo tingus, nesilaikydavo pažadų… Kartą jo paklausė, kodėl jis taip elgiasi. Šeichas atsakė: „Tai išbandymas – taip tikrinu, ant kiek jie geba sutramdyt savo lūkesčius, nuoskaudas ir puikybę. Lengva būt geru mokiniu, kai mokytojas patenkina visus lūkesčius. O aš mokinu gyvent be lūkesčių, tada nebus ir nuoskaudų bei įsižeidimų” – Ожидания Суфийская притча

Vyresniems vaikams – pasaka apie Nuoskaudą ir Atleidimą:

– Aš neatleisiu, – pasakė Ji. – Aš atsiminsiu.

– Atleisk, – paprašė jos Angelas. – Atleisk, pačiai bus lengviau.

– Nė už ką, – ji užsispyrusiai sučiaupė lūpas. – To atleisti negalima. Niekada.

– Kerštausi? – neramiai paklausė jis.

– Ne, kerštauti nesiruošiu. Būsiu aukščiau to.

– Trokšti rūsčios bausmės?

– Neįsivaizduoju, kokia bausmė galėtų tai išpirkti.

– Kiekvienas sprendimas turi savo kainą. Kartais anksčiau, kartais vėliau, tačiau kiekvienas… – tyliai tarė Angelas. – Tai neišvengiama.

– Taip, aš tai žinau.

– Tuomet atleisk! Nusimeski šią naštą. Juk dabar tavo skriaudikai toli.

– Ne. Negaliu. Ir nenoriu. Jiems atleisti neįmanoma.

– Gerai, kaip pasakysi, – atsiduso Angelas. – Kur tu laikysi savo nuoskaudą?

– Čia ir čia, – ji palietė galvą ir širdį.

– Prašau, tik būk labai atsargi, – paprašė Angelas. – Nuoskaudų nuodai labai pavojingi. Jie gali virsti akmeniu, tempiančiu į dugną, o gali suliepsnoti įtūžio liepsna, sudeginančią viską aplink.

– Tai Atminties akmuo ir Kilnus Įtūžis, – nutraukė ji. – Jie – mano pusėje.

Ir nuoskauda apsigyveno ten – galvoje ir širdyje.

Ji buvo jauna ir sveika, ji kūrė savo gyvenimą, jos gyslomis tekėjo karštas kraujas, o plaučiai godžiai kvėpė laisvės kvapą. Ji ištekėjo, gimė vaikai, atsirado draugai. Kartais, be abejo, ji ant jų įsižeisdavo, tačiau dažniausiai atlesdavo. Kartais pykdavo ir pykdavosi, tada kiti atleisdavo jai.

Gyvenime buvo visko, ir apie savo nuoskaudą ji stengėsi neprisiminti.

Po daugelio metų ji dar kartą išgirdo tą nekenčiamą žodį – „atleisti“.

– Mane išdavė vyras. Su vaikais santykiai prasti. Pinigai manęs nemyli. Ką daryti? – paklausė ji pagyvenusio psichologo.

Jis įdėmiai išklausė, daug ką tikslinosi, ir kažkodėl visą laiką klausinėjo jos apie vaikystę. Ji širdo ir nukreipinėjo pokalbį į dabartį, tačiau jis vis sugrąžindavo ją į vaikystę. Jai rodės, kad jis klaidžioja jos atminties užkaboriais ir stengiasi apžiūrėti ir ištraukti į dienos šviesą tą senąjį skaudulį. Ji to nenorėjo, priešinosi kaip įmanydama. Tačiau jis vis tiek pamatė, bjaurus seniokas.

– Jums reikia valytis, – padarė išvadą. – Jūsų nuoskaudos išsikerojo. Apaugo naujomis, vėlesnėmis nuoskaudomis, kaip polipai ant koralų rifo. Tas rifas ėmė blokuoti gyvybinės energijos tėkmę. Tai ir sukelia asmeninio gyvenimo problemas, ir pinigai pas jus neskuba. Aštrios rifo briaunos drasko jūsų trapią sielą. Rifo viduje apsigyveno ir susipainiojo įvairiausios emocijos, jos savo syvais nuodija jūsų kraują ir taip prišaukia vis naujų rifo gyventojų.

– Tiesa, panašiai ir jaučiuosi, – linktelėjo moteris. – Kartais darausi nervinga, kartais depresuota, o kartais tiesiog visus užmušt norisi. Gerai, reikia valytis. O kaip?

– Atleiskite tą pirmąją, svarbiausią nuoskaudą, – pasiūlė psichologas. – Nebus pagrindo – ir rifas subyrės.

– Jokiu būdu! – šūktelėjo moteris. – Ši nuoskauda – teisėta, viskas taip ir buvo! Aš turiu teisę pykti!

– Jūs norite būti teisi ar laiminga? – paklausė psichologas. Tačiau moteris neatsakė, tiesiog pakilo ir nuėjo, su savimi išsinešdama visą savo koralų rifą.

Praėjo dar keleri metai. Moteris vėl sėdėjo priimamajame – šį kartą gydytojo. Gydytojas tyrinėjo nuotraukas, vartė tyrimų rezultatus, raukė antakius ir kramtė lūpas.

– Gydytojau, netylėkite! – nesusvaldė ji.

– Ar turite giminių? – paklausė gydytojas.

– Tėvai mirė, su vyru išsiskyrusi, o štai vaikų turiu, ir anūkų. Kodėl klausiate?

– Matote, jūs turite auglį. Štai čia. – ir gydytojas parodė kaukolės nuotraukoje vietą, kurioje išaugęs auglys. – Tyrimų rezultatai sako, kad auglys greičiausiai piktybinis. Tai paaiškina ir jūsų pasikartojančius galvos skausmus, ir nemigą, ir greitą nuovargį. Blogiausia, kad darinys turi tendenciją sparčiai augti. Jis didėja, ir tai blogai.

– Ir ką, teks gultis ant operacinio stalo? – paklausė ji, stingdoma baisios nuojautos.

– Ne, – gydytojo antakiai dar labiau suartėjo. – Štai jūsų pastarųjų metų kardiogramos. Jūsų širdis silpna. Toks jausmas, kad ji iš visų pusių užspausta ir nesugeba dirbti pilnu pajėgumu. Ji gali nepakelti operacijos. Todėl pirmiausia reik apgydyti širdį, o jau vėliau…

Jis nepasakė, tačiau moteris suprato, kad to „vėliau“ gali ir nebenutikti. Arba širdis neišlaikys, arba auglys užspaus.

– Beje, kraujas taip pat negeras. Hemoglobinas žemas, leukocitų kiekis didelis… Išrašysiu jums vaistų, – tarė gydytojas. – Tačiau ir jūs turite sau pagelbėti. Turite susitvarkyti organizmą ir morališkai pasiruošti operacijai.

– O kaip?

– Teigiamos emocijos, šilti santykiai, bendravimas su artimaisiais. Įsimylėkite, galų gale.

Pavartykite nuotraukų albumus, prisiminkite laimingą vaikystę.

Moteris tik nusivaipė.

– Pamėginkite visiems atleisti, pirmoje eilėje tėvams, – netikėtai pasiūlė gydytojas. – tai labai palengvina sielą.

Mano praktikoje būta atvejų, kai atleidimas darė stebuklus.

– O taip, – ironizavo moteris.

– Įsivaizduokite tik. Medicina turi daug pagalbinių instrumentų.

Pavyzdžiui, kokybiška priežiūra… Rūpestis. Atleidimas taip pat gali tapti vaistu, ir dar nemokamu bei nereceptiniu.

Atleisti. Arba mirti. Atleisti arba mirti? Mirti, bet neatleisti?

Kai pasirinkimas tampa gyvybės ir mirties klausimu, telieka nuspręsti, į kurią pusę tu žiūri.

Galva plyšo. Širdį maudė. „Kur tu laikysi savo nuoskaudą?“ „Čia ir čia“. Dabar ten skaudėjo. Ko gera, nuoskauda pernelyg išvešėjo ir panūdo išstumti savo šeimininkę, užimti visą jos kūną. Kvaila nuoskauda nesuprato, kad kūnas neišlaikys, numirs.

Ji prisiminė savo pagrindinius skriaudikus – tuos, iš vaikystės. Tėvą ir motiną, kurie visą laiką arba dirbo, arba pykosi. Jie nemylėjo jos taip, kaip ji to troško. Negelbėjo niekas: nei dešimtukai ir pagyrimai, nei paklusnus visų jų nurodymų vykdymas, nei protestas ir maištas. O vėliau jie išsiskyrė ir kiekvienas sukūrė po naują šeimą, kuriose jai neliko vietos. Šešiolikos metų ji iškeliavo į kolegiją kitame mieste – gavo tik autobuso bilietą, lagaminą su daiktais ir šimtą eurų pirmai pradžiai. Ir viskas. Tą akimirką ji tapo savarankiška ir nusprendė: „Neatleisiu!“ Šią nuoskaudą ji nešiojosi visą gyvenimą, prisiekusi, kad nuoskauda numirs drauge su ja. Ir panašu, kad tai pildosi.

Tačiau ji turėjo vaikus, ji turėjo anūkus, ir bendradarbis našlys Sergejus nors ir nerangiai, tačiau ją mergino. Ir mirti nesinorėjo. Na iš tiesų, anksti jai dar mirti! „Teks atleisti, – nusprendė ji. – Bent pamėginsiu“.

„Tėvai, aš jums viską atleidžiu“, – netvirtai tarė ji. Žodžiai skambėjo gailiai ir neįtikinamai. Tada ji čiupo popieriaus lapą ir rašiklį ir parašė: – „Gerbiami tėve ir motina! Aš daugiau nebepykstu. Aš jums viską atleidžiu“.

Burnoje apkarto, širdį suspaudė, o galva tiesiog plyšo pusiau. Tačiau ji, tvirčiau sugniaužusi rašiklį, užsispyrusiai vis rašė ir rašė: „Aš jums atleidžiu. Aš jums atleidžiu. Aš jums atleidžiu.“ Nepalengvėjo – tik sukilo erzulys.

– Ne taip, – sušnabždėjo Angelas. – Upė visada teka viena kryptimi. Jie vyresni, tu jaunesnė. Jie buvo anksčiau, tu – vėliau. Ne tu juos pagimdei, o jie tave. Jie dovanojo tau galimybę atsirasti šiame pasaulyje. Parodyk dėkingumą.

– Aš dėkinga, – ištarė moteris, – ir aš iš tiesų labai noriu jiems atleisti.

– Vaikai neturi teisės teisti savo tėvus. Tėvams neatleidžiama. Tėvų prašoma atleidimo.

— Už ką? – paklausė ji. – Ar aš jiems pakenkiau?

– Tu sau pakenkei. Kodėl pasilikai tą nuoskaudą? Apie ką skauda tau galvą? Kokį akmenį nešiojiesi krūtinėje? Kas nuodija tavo kraują? Kodėl tavo gyvenimas neteka pilnavandene upe, o čiurlena skystais upeliukais? Tu

nori būti teisi ar sveika?

– Nejau visa tai dėl nuoskaudos tėvams? Tai ji mane taip naikina?

 

– Aš tave įspėjau, – priminė Angelas. – Angelai visuomet įspėja: nekaupkite, nenešiokite, nenuodykite savęs nuoskaudomis. Jos pūva, dvokia ir nuodija viską kas gyva. Mes įspėjame! Jei žmogus renkasi nuoskaudą, mes neturime teisės trukdyti. O jeigu atleidimą – mes turime padėti.

– O aš dar įveiksiu tą koralų rifą? Ar jau vėlu?

– Niekada nevėlu pamėginti, – švelniai atsakė Angelas.

– Bet jie jau seniausiai išėję anapilin! Neturiu ko prašyti atleidimo, ką daryti?

– Tu prašyk, jie išgirs. O gal neišgirs. Galų gale, tu darai tai ne dėl jų, o vardan savęs.

– Brangūs tėve ir motina, – pradėjo ji. – Prašau man atleisti, jei kas ne taip. Ir išvis už viską atleiskite.

Kurį laiką ji taip kalbėjo, tada nutilo ir įsiklausė į savo pojūčius. Stebuklas neįvyko – širdį maudžia, galvą skauda, emocijų nulis – kaip visuomet.

– Aš pati netikiu tuo, ką sakau – prisipažino. – Tiek metų praėjo…

– Pabandyk kitaip – patarė Angelas. – Grįžk į vaikystę.

– Kaip?

– Klaupkis ant kelių ir kreipkis kaip vaikystėje: mama, tėte. ..

Moteris padelsė ir atsiklaupė ant kelių. Ji sudėjo rankas prieš save, pažvelgė aukštyn įr tarė: „Mama, tėte.“ Tada dar kartą „Mama, tėte…“ Jos plačiai atmerktose akyse ėmė kauptis ašaros. „Mama, tėte, tai aš, jūsų dukrytė… atleiskite man… atleiskite man!“ Jos krūtinę supurtė rauda, ir ašaros paplūdo upeliais. O ji vis kartojo ir kartojo: „Atleiskite man. Prašau, atleiskite man. Aš neturėjau teisės jus teisti. Mamyte, tėveli…“

Praėjo nemažai laiko, kol išseko jos ašarų upeliai. Be jėgų, ji sėdėjo tiesiog ant grindų, atsirėmusi į sofą.

– Kaip tu? – paklausė Angelas.

– Nežinau. Nesuprantu. Jaučiuosi tuščia, – atsakė ji.

– Kartok tai kasdien keturiasdešimt dienų, – tarė Angelas. – Kaip gydymo kursą. Kaip chemoterapiją. Arba, jei nori, vietoj chemoterapijos.

– Taip. Taip. Keturiasdešimt dienų. Būtinai.

Jos krūtinėje pulsavo, dilgčiojo ir ritosi karštos bangos. Galbūt tai buvo rifo nuolaužos. Ir pirmą kartą po šitiek laiko visiškai, tiesiog dėl nieko jai neskaudėjo galvos…

Autorius : nežinomas ( Ieškomas,,, )

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *