Pamokomos Istorijos

Bruno Ferrerio pasakojimai

Klasė.lt – Gražios ir pamokančios istorijos

Rusiškos pasakos ir pamokomos istorijos

Kas žinot daugiau – palikit komentarą!


Neringos atsiųsti pasakojimai:

Apie Laimę

Kartą trys broliai aptiko Laimę sėdinčią duobėje. Vienas iš brolių prisiartino prie duobės krašto ir paprašė Laimės pinigų.  Laimė apdovanojo jį pinigais ir tasai nuėjo. Kitas brolis paprašė mašinos. Gavęs ko prašė, tuojau pat dingo.
Trečias brolis palinko virš duobės:
– Ko tau reikia? – paklausė Laimė.
– O tau ko reikia? – paklausė brolis.
– Ištrauk mane iš čia, – paprašė Laimė.
Brolis ištiesė ranką, ištraukė Laimę iš duobės ir nuėjo sau. O Laimė jam iš paskos vaikščioja visą gyvenimą.


Istorija apie laimės ieškojusį žmogų

Vienas turtuolis labai norėjo pasidaryti laimingas. Jis pardavė savo namą ir viską, ką tik turėjo, susidėjo gautus pinigus į maišą ir patraukė ieškoti laimės. Pirmiausia jis apėjo visus įžymius žmones ir klausė, ar jie turi laimę. Tačiau niekas iš jų laimės neturėjo. Jam kažkas patarė: „Tu ieškai dideliuose miestuose, tarp aukštakilmių, turinčių garsų vardą, tačiau jų gyvenimas kitoks. Pabandyk paieškoti tarp paprastų žmonių“. Turtuolis pradėjo ieškoti laimės tarp paprastų žmonių. Ir štai atėjo į vieną kaimą.
– Aš ieškau laimės, – pasakė jis. – Ar yra jūsų kaime išminčius, kuris galėtų man padėti?
– Taip, – atsakė kaimiečiai, – yra. Eik į kaimo pakraštį ir ten po dideliu medžiu pamatysi sėdintį žmogų. Paklausk jo.
Turtuolis apsidžiaugė, nuėjo ten ir iš tikrųjų pamatė po medžiu sėdintį išminčių užmerktomis akimis. Priėjo prie jo, pasidėjo maišą ir atsisėdo šalia. Kai išminčius atsimerkė, laimės ieškotojas kreipėsi į jį:
– Aš esu turtuolis ir galiu tau duoti daug pinigų, jei tu man padėsi rasti laimę.
Išminčius atidžiai pažvelgė į jį, paskui į maišą ir pasakė:
– Užsimerk ir sėdėk tyliai.
Žmogus užsimerkė, sėdi, sėdi, tačiau lyg ir niekas nevyksta. O kai galiausiai atsimerkė, tai pamatė, kad išminčius kažkur bėga su jo maišu.
– Ooooi! Gelbėkit!.. Mano pinigai! – suriko turtuolis ir šoko vagį vytis.
Tačiau tas, gerai žinodamas visus kaimo užkaborius, vikriai sumėtė pėdas. Turtuolis apibėgo kaimą du kartus, prakaitas liejosi jo veidu, bet vagies – nė kvapo. Laimės ieškotojas baisiausiai nusiminė. Tik pamanykit, jis neteko viso savo turto ir nerado jokios laimės! Dūlina jis nosies tiesumu, ašaroja.
O vakarop, nė pats nepajutęs kaip, vėl atsidūrė prie didžiojo medžio, ten, kur buvo pavogtas jo maišas, tad nusprendė pasėdėti jo paunksnėje ir pamąstyti. Tik žiūri – o, stebuklas! Juk čia, po medžiu, stovi jo maišas – pilnutėlis nepraimtas. Turtuolis taip apsidžiaugė, kad pribėgo tekinas prie jo, parpuolė ant kelių, pastvėrė, apsikabino ir apsiverkė… iš laimės.
Sulig tuo akimirksniu iš už medžio kyštelėjo galvą išminčius ir paklausė: – Ei, žmogau!.. Tu laimingas?!
Nereikia laimės ieškoti kažkur, laimė yra pačiame žmoguje, jeigu tik jis ją nori matyti. Pajuskime dėkingumą už tai, ką turime šiandien.


Kas iš tiesų yra vertingiausia?

Dvi moterys iš šulinio sėmė vandenį. Prie jų priėjo trečia.  O šalia senas senas senelis ant akmenėlio atsisėdo pailsėti. Štai ir sako viena moteris kitai:
— Mano sūnelis vikrus ir stiprus, niekas su juo nesusilygins. Jis vis užima pirmą vietą bėgdamas.
— O mano dainuoja kaip lakštingala. Niekas tokio balso neturi,— sako antroji. Pilnos koncertų salės, jo klausosi, jam ploja.
Pirmoji dar pridūrė:
– Mano sūnui ir mokslai labai gerai sekasi, jis šeštoje klasėje neturi ką veikti, aplink jį labai silpnai besimokantys vaikai.
– O mano tai mokosi vienoje iš geriausių mokyklų, ten surinkti patys gabiausi vaikai, jam gerai sekasi.
O trečioji tyli.
— Ko gi tu apie savo sūnų nieko nesakai? — klausia ją kaimynės.
— Ką gi sakyti? — sako moteris.— Niekuo ypatingu jis nepasižymi.
Prisėmė moterys pilnus kibirus ir nuėjo. O  senukas — paskui jas. Eina moterys, pavargsta sustoja. Skauda rankas, laistosi vanduo, gelia nugarą.
Staiga priešais trys berniukai bėga.
Vienas per galvą verčiasi, ant rankų ratu eina. Žavisi juo moterys.
Antrasis dainą dainuoja, kaip lakštingala suokia,— užsiklausė jo moterys.
O trečiasis prie motinos pribėgo, paėmė jos sunkius kibirus ir nunešė juos.
Moterys klausia senuką:
— Ar pamatei kokie mūsų sūnūs?
— O kurgi jie? — atsako senukas.— Tiktai vieną sūnų mylintį motiną tematau! O ten beširdžiai prabėgo. Verksite dar jūs nuo jų, oi verksite. Geriau jau dabar susimąstykite, kas gyvenime svarbiausia ir tinkamai paprotinkite savo vaikus.
Moterys nenorėjo girdėti senelio įspėjimų ir toliau puikavosi savo vaikais, kol jie užaugo ir visiškai pamiršo savo senas motinas. Trečiasis berniukas užaugo stipriu, tvirtu vyru, užtekdavo jam laiko ir jėgų rūpintis savo motina ir dar kitomis kaimynystėje gyvenančiomis senutėmis.


Kaip noras įkalino ponulį

Neturtingame krašte vienas ponas labai troško turtų ir dieną naktį kartodavo, kad didžiausias jo noras – turėti daug aukso. Nuėjo jis kartą į bažnyčią ir meldžiasi: „Dieve, duok man aukso, duok man aukso!..” Kur buvęs nebuvęs, prieš jį atsirado šv. Petras ir klausia:
– O kiek tu aukso nori, žmogau? Ar užteks šimto auksinių?
– Oi, ne! – sušuko ponas. – Labai mažai!
– Tai gal užtektų poros maišų?
– Mažai, labai mažai!
– Tada pats sakyk, kiek pageidauji.
– Norėčiau, kad viskas, prie ko prisiliesiu, pavirstų auksu, – išpyškino godusis ponas.
Šv. Petras linktelėjo galvą ir tuojau pranyko.
Eina namo ponas ir džiaugsmu netveria: juk dabar turės tiek aukso, kiek tik širdis geis. Atsisėdo už stalo ruošdamasis valgyti. Stalas ir kėdė virto auksiniais. Paėmė šaukštą į rankas – šis iš karto tapo auksiniu, prisilietė prie duonos – ir ta tapo auksinė. Viską, ką tik norėjo dėti į burną, virsdavo aukso gabalu. Iškarto  Ponas labai džiaugėsi, kvatojo, didžiavosi. Pasikvietė savo tarną ir parodė jam savo sugebėjimą.  Bet vėliau ponas sunerimo pamatęs, kad valgomi daiktai tampa auksiniais ir nieko negali suvalgyti. Praėjo kelios dienos, o alkis visai pilvą graužia. Mato, kad greitai reiks mirti iš bado, nors aplinkui aukso didžiausios krūvos stūkso, bet juo niekaip negali pasinaudoti. Pasikviečia tarną ir prašo:
– gal jei tu  savo rankomis man kokį kasnelį maisto įdėtum į burną, gal jis nevirstų auksu ir aš alkį numalšinčiau?  Bet, vos tik tarnas prie burnos prilietė maistą jis irgi pavirto auksu. Tuomet tarnas ponui pasiūlė, kad jis šiuo savo sugebėjimu pasidalintų su vargstančiais žmonėmis, kol dar badu nenumirė. Žmonės atsineštų po vieną daiktą ir prilietę prie pono turėtų jau auksinį daiktą. Parduotų ir iš vargo išsivaduotų. Bet ponas iškarto nesutiko, nes labai gobšus buvo. Bet kai visai nusilpo, vos iškalbėdamas parodė tarnui ženklą, kad jis gali kviesti vargšus su daiktais ir tegul jie juos priliečia prie jo kūno ir taip praturtėja. Tarnas pranešė vargstantiems žmonėms tokią  naujieną ir pradėjo prie pono namų eilėmis būriuotis vargstantys žmonės. Vos tik priliesdavo atsineštą daiktą jis virsdavo auksiniu. Dar kokį  dešimt dienų taip prie silpstančio pono eidavo žmonės su daiktais. Bet matydami visai nusilpusį vos dūsuojantį poną, žmonės maldavo Dievo, kad jo pasigailėtų ir jam atleistų už gobšumą, išvaduotų iš šios kančios. Vėl pasirodė šv. Petras ir sako:
– Neišmanėli! Kodėl iš karto  nepagalvojai, kad auksas nevalgomas? Kelkis ir eik mokyti žmones valdyti savo norus.
Bematant ponas įgavo jėgų, atsisėdo ir tarė:
– Dabar jau supratau, šv. Petrai, pagalvojau. Maldauju leisk man vėl gyventi kaip anksčiau. Nenoriu aukso, noriu tik pavalgyti. Šv. Petras peržegnojo poną kryžiaus ženklu ir pranyko. Kai ponas palietė duoną, ji nepavirto auksu. Jis labai džiaugėsi ir jau niekada netroško daug aukso. Ponas  išgyvenęs skaudžią pamoką išmoko valdyti savo norus ir norų kitus mokė norų valdymo programų. Aiškindamas, kad ne norai turi valdyti žmogų, bet žmogus savo norus turi išmokti valdyti, kitaip taps norų vergu.


Kaip ponas bėdos ieškojo

Gyveno seniau vienas labai turtingas ponas. Kartą jis parašė lentoje: „Jeigu kas žino, kas yra bėda, tegu man pasako!” Prikalė tą lentą prie stuobrio pakelėj. Važiavo tuo keliu karalius, pamatė lentą, sustojęs perskaitė ir tarė pats sau: „Aš jam parodysiu, kas yra bėda” Ryto metą pasišaukė jis tą poną ir sako jam:
—      Pasakyk, kiek sveria mėnuo! Kur žemės vidurys! Kiek danguje žvaigždžių! Ir dar pasakyk negirdėtą naujieną!
”Ponas mikt, mikt ir nežino, kaip atsakyti nė į vieną klausimą. Davė jam karalius tris dienas laiko pagalvoti. Parvažiavo ponas namo ir vaikščioja visas neramus, kaip žemę pardavęs. Klausinėja dvariškius, ar nežino kas, kiek sveria mėnuo, kur žemės vidurys, bet kas gi žinos tokius gudrius daiktus. Išėjo ponas į lauką ir klaidžioja lyg nesavas. Piemuo, ganydamas galvijus ir kiaules, pamatė, kad ponas susirietęs vaikščioja, priėjo ir paklausė:
— Ar ponuliui pilvą sopa, ar ko ieškai, kad susilenkęs vaikščioji?
— Nieko, vaikei, man nesopa ir nieko nepamečiau,— atsakė jam ponas.— Vaikščioju ir negaliu išgalvoti atsakymų į karaliaus klausimus. Tada piemuo tarė:
— Jei ponulis mane leistum savo vietoj pas karalių, aš jam visa atsakyčiau, ko tik klaustų.
Nudžiugo ponas, tuoj atleido piemenį nuo kiaulių, aptaisė gražiai ir nusiuntė pas karalių. Piemuo jam sako:
— Atėjau atsakyti j karaliaus klausimus, kuriuos mano ponui uždavei.
— Na gerai. Sakyk, kiek mėnuo sveria!
— Vieną svarą.
— Dėl ko gi vieną svarą?
— O kaip viename svare keturi ketvirčiai, taip ir mėnuo turi keturis ketvirčius.
— Gerai. O kur žemės vidurys?
— Šitoj vietoj, kur aš stoviu.
—  O kiek danguje žvaigždžių?
—  Penki šimtai.
—  Meluoji! Iš kur tu žinai?
—  Jei karalius manim netiki, galim perskaityti!
Mato karalius, kad iš visų pusių vaikas ji priveikė, bet dar liepia pasakyti negirdėtą daiktą.
— Tai jau negirdėta,— atsakė piemuo: — vakar kiaules ganiau, o šiandien su karalium kalbuos.
Labai patiko piemuo karaliui. Karalius atidavė jam pono dvarą, o patį poną išvarė kiaulių ganyti, sakydamas:
—  Kad tavo piemuo už tave gudresnis, tai mainykitės vietomis, ir mokykis proto iš kiaulių.
Taip ponas sužinojo, kas yra bėda. Paukštį plunksnos gražina, o žmogų — išmintis.


Be burtų lazdelės stebuklai
Stovėdama prieš penktokų klasę pirmąją dieną mokykloje, jinai pasakė
vaikams netiesą – kad, kaip ir dauguma mokytojų, juos myli visus
vienodai.

Bet juk tai buvo neįmanoma, nes pirmoje eilėje, pakumpęs, sėdėjo
berniukas, vardu Tedis.

Mokytoja stebėdavo Tedį anksčiau ir matė, kad jam nesisekė žaisti
su kitais vaikais, kad jo drabužiai nebuvo tvarkingi, kad jį reikėjo
nuprausti.

Be to, Tedis kartais būdavo nemalonus vaikas.

Kai mokytoja taisydavo Tedžio darbus, ji su pasimėgavimu rašydavo
jam neigiamus pažymius, ir raudonu rašalu braukydavo klaidas.

Mokykloje mokytojai privalėjo pasidomėti
ankstesnių klasių mokinių pažymiais. Mokytoja atidėjo Tedžio pažymių
peržiūrą metų galui ir nustebo…

Tedžio I-os klasės mokytoja rašė, kad jis šaunus vaikas, daug
besijuokiantis, dirba kruopščiai, puikiai elgiasi. Su juo gera dirbti.

Antros klasės mokytoja rašė, kad Tedis yra puikus mokinys, bet jis
susirūpinęs, nes mama serga nepagydoma liga. Namuose jam nelengva.

III-ios klasės mokytoja pastebėjo, jog mamos mirtis jį paveikė,
berniukas stengiasi, bet jam sunku. Tėtis juo ne itin rūpinasi ir jo
gyvenimas pasikeis į blogąją pusę, jei niekas nesiims priemonių.

IV-tos klasės mokytoja rašė, kad Tedis šalinasi visų ir nesidomi
mokykla, neturi draugų, miega per pamokas.

Dabartinė mokytoja suprato viską. Jai pasidarė gėda dėl savo elgesio.

Jinai dar blogiau pasijuto, kai mokiniai atnešė kalėdines dovanas,
visas įvyniotas į gražų popierių. Išskyrus Tedį.

Jo dovana buvo įpakuota į rudą, bakalėjos parduotuvės popierių.
Mokytoja išvyniojo Tedžio dovaną.

Vaikai pradėjo juoktis, kai pamatė dirbtinių briliantų apyrankę,
kurioje trūko vieno akmenėlio, ir vos trečdalį buteliuko kvepalų. Ji
sutramdė besijuokiančius vaikus, užsimaudama apyrankę, pasigėrėdama,
kokia ji graži, ir pasikvėpindama riešus kvepalais.

Tą dieną Tedis pasiliko po pamokų ir pasakė mokytojai: Misis Tomson,
šiandien jūs kvepiate taip, kaip kvepėdavo mano mama.

Kai vaikai išėjo iš klasės, Misis Tomson ilgai verkė. Ir nuo tos
dienos ji nustojo mokyti tik  skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Jinai ėmė
mokyti vaikus iš širdies

Mokytoja skyrė ypatingą dėmesį  ir Tedžiui. Jiems dirbant kartu, jo
protas atsigavo. Kuo labiau mokytoja jį drąsino, tuo guviau jis
mokėsi.

Metų gale Tedis tapo vienu iš šauniausių klasės berniukų. Ir,
nepaisant to, jog mokytoja sakė, mylinti visus vienodai, jos
„numylėtinis” buvo Tedis.

Po metų jinai gavo raštelį nuo Tedžio, kuriame jis rašė, jog ji buvo
pati geriausia mokytoja, kokią tik jis kada yra turėjęs savo gyvenime.

Praėjo 6-ri metai ir Tedis vėl parašė mokytojai. Jis rašė, jog baigė
vidurinę mokyklą ir buvo trečias geriausias mokinys klasėje. Ta mokytoja

vis dar buvo pati geriausia mokytoja jo gyvenime.

Po 4-rių metų mokytoja vėl gavo Tedžio laišką. Jame jis sakė, kad
jam nėra lengva, bet jis stengiasi ir jis vėl priminė, jog ji buvo jo mylimiausia mokytoja.

Vėliau atėjo dar vienas laiškas, kuriame Tedis pasakojo, gavęs
bakalauro laipsnį su pagyrimu ir nusprendęs studijuoti toliau ir kad
ji buvo jo mylimiausia mokytoja. Dabar jo pavardė buvo
ilgesnė: laišką pasirašė „daktaras Teodoras Stollardas”.

Istorija čia nesibaigia. Pavasarį atėjo laiškas, kuriame jis rašė, jog
ketina vesti. Jo tėvas buvo miręs ir jis klausė Misis Tomson, ar ji
nesutiktų būti jaunikio mamos vietoje.

Žinoma, ji sutiko. Ji pasipuošė Tedžio mamos apyranke ir buvo
pasikvėpinusi jo mamos kvepalais.

Jie apsikabino vienas kitą ir daktaras Stollardas sušnibždėjo:

Ačiū, Misis Tomson už tai, kad manimi patikėjote. Ačiū, kad leidote
man pasijusti svarbiu ir parodėte, jog aš galiu kažką pakeisti.

Misis Tomson, vos sulaikydama ašaras pasakė:

Tedi, tu neteisus. Būtent tu mane išmokei, kad aš galiu kažką keisti.
Kol tavęs nesutikau, aš nemokėjau būti Mokytoja.

…Mes niekuomet nežinome, kokią įtaką galime padaryti kitiems… savo
veiksmais… ar… nieko nedarydami. Kartais net šypsena gatvės
praeiviui gali padaryti tokių permainų, kurias net įsivaizduoti sunku.
Atsiminkite tai. Pasistenkite ir jūs nors ką nors pakeisti kitų
gyvenime…


 Bulvės ir permatomas maišelis

Mokinys  ypatingai vertindamas vieną mokytoją kreipėsi į jį:

– Jūs toks išmintingas. Esat  visada geros nuotaikos ir ant nieko nepykstat. Padėkit ir man tapti tokiu.

Mokytojas sutiko. Paprašė atnešti bulvių ir permatomą maišelį.

– Jei tu dėl kažko įsižeisi ar supyksi, – pasakė mokytojas, – imk bulvę, vienoje jos pusėje užrašyk savo vardą, o kitoje to žmogaus vardą, dėl kurio kilo konfliktas  ir dėkis ją į maišelį.

– Ir tai viskas? – …nusistebėjęs paklausė mokinys.

– Ne, – atsakė mokytojas. – Tą maišelį turi visada nešiotis su savimi ir kas kart, kai dėl kažko įsižeisi, vis jį papildyk bulvėmis.

Mokinys sutiko. Bėgo laikas. Maišas po truputį pilnėjo ir tapo gana sunkus. Pasidarė nepatogu jį visur su savimi nešioti. Vienos bulvės pažaliavo, kitos pradėjo gesti ir jų paviršius tapo glitus, dar kitos tiesiog sudygo. Bulvės ėmė skleisti aštrų ir nemalonų kvapą.

Mokinys atėjo pas mokytoją:

– Jau nebeįmanoma viso to su savimi nešioti. Maišas tapo pernelyg sunkus, o bulvės ėmė gesti. Pasiūlyk ką nors kitą.

Mokytojas atsakė:

– Lygiai tas pats vyksta ir tavyje. Kai tu ant ko nors ilgai pyksti,  esi ilgai įsižeidęs, padedi akmenį sau ant širdies, bet akimis to nepastebi. Laikui bėgant akmenų vis daugėja, džiaugsmas mažėja. Tavo poelgiai tampa įpročiais, įpročiai – charakteriu, kuris sukuria dvokiančias ydas.

Apie šią  sunkią naštą nepagalvojame, bet vis tampame nelaimingesni. Daviau tau tiesiog galimybę pamatyti visą šį procesą iš šalies. Kiekvieną kartą, kai nuspręsi ką nors įžeisti ar įsižeisti, pagalvok, ar šis sunkumas  tau ilgam reikalingas?  O jei taip  retkarčiais įvyks visada viską gali ištaisyti atsiprašydamas ir sau gyvenimo nesugadindamas.


Kartą tėvelis ir jo dešimtmetis sūnus susitarė, kad vieną šeštadienio rytą važiuos už miesto žvejoti. Šeštadienio ryte abu atsikėlė anksčiau negu įprasta ir pastebėjo, kad smarkiai lyja. Tėvelis mąstė, kad diena bus lietinga ir neverta švaistyti laiko žvejybai, nes netikėtai atsirado skubių užduočių darbe. Jis norėjo vykti į biurą ir ten praleisti šeštadienį. Nežiūrint lietingo ryto, sūnus buvo apsisprendęs važiuoti į žvejybą. Jie išvyko. Važiavo apie dvi valandas. Lietus nesumažėjo. Jie praleido kelias valandas plaukiodami valtimi ir žvejodami. Tačiau nieko nepagavo. Kai vakare grįžo namo, jis žmonai sakė: „Tai buvo viena blogiausių dienų. Lijo visą dieną. Sušlapome, sušalome. Niekas nekibo. Būčiau geriau važiavęs į biurą ir atlikęs daug darbų.“ Kitą dieną ji tvarkė sūnaus kambarį ir pastebėjo atverstą jo dienoraštį. Ten buvo įrašas: „Tai buvo puiki diena. Aš važiavau žvejoti su tėveliu. Lijo ir nieko nepagavome. Bet tai buvo pati geriausia mano gyvenimo diena, nes aš praleidau visą dieną su savo tėveliu.“