Senais laikais dideliame kaime gyveno dvi gražios šeimos. Vienoje augo trys sūnūs, o kita turėjo tris dukteris. Pirmoji šeima gyveno kaimo pakrašty. Turėjo sodą, dirbamos žemės, tvarkingus namus. Tėvas su motina buvo ramybės ir darbštumo pavyzdys vaikams. Visiems visko užteko. Vyresnysis sūnus buvo geras žemdirbys, nuspėdavo orą, mylėjo žemę, gyvulius, todėl jo klausė visi šeimynykščiai. Sodri žolė, gausus derlius, žvilgantys žirgai, pieninga karvė, spindinčios gaidžio plunksnos ir raudona skiauterė rodė smagumą, o meilus ir kiek tingus katinas – sotumą. Tėvai sūnų mylėjo ir brangino.
Antrasis sūnus džiaugėsi sodu. Sode augo gražūs vaismedžiai, derlingi vaiskrūmiai, čiulbėjo daugybė paukščių. Jaunesnysis sūnus ištisas dienas praleisdavo sode. Atrasdinėjo naujus skonius, sėjo sėklas, augino sodinukus. Kriaušėmis, obuoliais ir vynuogėmis garsėjo visoje apylinkėje. Pas jį patarimo ateidavo netgi gerokai vyresni sodiečiai. Ir šį sūnų tėvai gerbė ir mylėjo. Jei pirmasis buvo jų turtas, tai antrasis – garbė. Tėvas visur sužiūrėdavo, priturėdavo, o motina puošė namus: audė, siuvo, verpė – gerbė. Taip pat augino gėles.
Atrodė lyg viskas ir gerai, visi laimingi. Tik trečias, pats jauniausias prie namų nepritapo. Vis po laukus, po miškus vaikščiojo – lyg ko ieškojo, svajojo. Kartais, pasidaręs švilpynę, suokė tarsi paukštis, kartais į dangų žiūrėdavo ištisas valandas, kartais broliams padėdavo ar motinos puošmenomis gėrėdavosi, tai priėjęs meiliai ją apkabindavo. Taip ir ėjo dienos. Sūnūs augo, stiprėjo ir tėvas jau pradėjo žvalgytis: – ar tik nereikėtų jo sūnums vesti?
O tuo metu, pačiame kaimo viduryje, kaip pradžioje minėjau, gyveno šeima, kurioje augo trys dukterys. Vyresnioji daininga, linksma, žaizdri, greita. Kur tik subuvimas – vis pirmoji. Ir karvę pamelš, ir duoną iškeps, ir į stakles įšoks, o vakaruškose iki paryčių šoks. Visur spėja tarsi vėjas. Apveidi, išvaizdi, pasipuošusi. Džiugino visus. Pamatę ją visi sužiurdavo, juokdavosi, kalbėdavosi.
Antroji rami, švelni, išmintinga. Laiminga. Visiems atlieps, pagirs, išklausys, viskuo pasirūpins – apsiruoš. Laiku išeis, laiku grįš, šalia pabus, priglus, su Meile apkabins, gerumu sušildys, įkvėps- bet koks skausmas atlėgs.
O trečioji – nežinia kas, nežinia kur. Didžiuoklė, kartais stačiokė, kai neišgali – verkia. Užsidariusi, žingeidi, gerai, kad nepavydi. Sėdi-kažką pina, tai verpia – mina, tai kažką siuvinėja – naujas jungtis-raštus suvedinėja, tai laiminga, tai aikštinga – vis ieško kas prasminga. Taip ir gyveno ši šeima. Dukros – Motinos atrama, Tėvas – darna. Namai tyri, dori, savigarbos pilni.
Kartą kaime vyko didelė šventė. Rinkosi šeimos, rinkosi tėvai ir motinos, rinkosi jaunimas į didelę laukymę šalia kaimo esančiame liepyne. Svečių laukė atvykstant iš aplinkinių kaimų ir net iš tolimesnių, nes minėjo Giminės Šventę – dvasinės giminystės jungtį. Mat kartais kaimynas už tolimą giminę artimesnis. Jaunimas suko ratelius ir žaidimus, vyresnieji vyresnieji vaikščiojo, sveikinosi gražiai nusilenkdami, vienas kitą pagerbdami. Moterys viena į kitą žvalgėsi, puošmenomis domėjosi. Senoliai džiugiai bendravo, vaikaičius gyrė į ūsus šypsodamiesi, o senolės jiems atitarinėjo. Savo jaunas dienas prisimindami juokavo visi, nutikimus įvairius pasakojo.
Ir taip jau tada nutiko, kad pirmos šeimos sūnūs antros šeimos dukras pamatė, pastebėjo ir įsimylėjo. Vyresnysis sūnus kvatoklę, dainininkę, antrasis sūnus – šeimininkę, o trečiasis – pajodžargą. Abiems vyresniesiems merginos atsiliepė, mat sūnūs tikri vyrai buvo, o jaunėliui trečioji tik lūpas papūtė, tik akis pastatė – ir tiek ją tematė. Nuliūdo vaikinas, atsidūsėjo, bet ką darysi – taip išėjo.
Baigėsi šventė. Atėjo ruduo, nuėmė derlių ir vyresnieji atėjo pas tėvą.
– Tėve, kreipėsi, norim vesti. Reik piršlius siųsti. Patiko mums mergelės – tėvelių dukrelės. Norim drauge gyventi, šeimas kurti. Nudžiugo tėvai, tikrai jų sūnums metas. Ir išsiruošė piršliais su sūnumis pas kaimynus. Svetingai sutiko juos nuotakų namai, mat mergelėms broliai taip pat krito: vyresniąjai į akį, jaunesniąjai į širdį. Sutarė jungtuves-vainikuotuves ilgai nelaukiant. Pasisekė vyresniesiems. Liūdnas buvo jauniausias, nes jo įsižiūrėta mergelė nei į seklyčią ėjo, anei žiūrėjo – atsako neturėjo. Ant aukšto užsilipo ir ten pasiliko.
Greit buvo iškeltos vestuvės. Vienas brolis parvedė marčią į namus- pas tėvus, o kitas į žentus išėjo – taip panorėjo. Liko jauniausias ir liūdnas vaikštinėjo. Taip ir žiema praėjo.
O tame kaime, netoli antrosios šeimos namų, viena senolė gyveno. Daugel metų turėjo. Jau visi artimieji išėjo, o ji vis gyvavo. Nedidelė sodyba, sodas, jaukus namelis, ožkelė. Tik va, vienai apsiruošti ne visada pajėgu. Kartais pakviesdavo trečią kaimynų dukrelę talkon. Ši ateidavo, tylėdavo, padėdavo, klausydavosi senolės pasakų, kartais net užmigdavo besiklausydama, paskui atsibudusi bėgdavo namo, slapstydavosi, svajodavo, ilgėdavosi, ašarodavo. Taigi pavasarį sutiko senolė jauniausiąjį sūnų palaukėj maklinėjantį, į jos sodą besidairinėjantį. Pakvietė vaikiną užeiti, pasodino, pavaišino, pakalbino, o tas, žodis po žodžio ir išsakė savo širdgėlą. Pamąstė Senolė ir sako: – širdžiai neįsakysi, nebent žvaigždėse išskaitysi. Nėra kas pataria, bet į tave prašymą turiu. Sena jau esu, išdžiūvo mano šulinys. Gal tu, sūneli, antros vasaros pusėj, kai jau visai išsausės, ateitum ir pagilintum, gal vandens atsirastų, o ir rentinį reik iš naujo suręst. Viena aš nepajėgiu, o vandenį iš toli atsinešti jau sunku.
– Gerai, močiute, padėsiu jei tik galėsiu, sutiko jaunylis. Ir rudeniop atėjo močiutei į talką. O šulinys buvo sode. Pirmiausia apžiūrėjo, nusistebėjo, koks gilus jis buvo ir pradėjo mąstyti kaip pataisyti, kaip kasti, kad vandenį atrasti. Vieną dieną stebėjo, žiūrėjo, aplink vaikštinėjo, kitą rentinį ardė, trečią rentė, ketvirtą nusprendė į šulinį leistis, į patį dugną. Ten ilgai išbuvo, žiūrėjo, kasti bandė, vėl išlipo , ilgai mąstė kol nusprendė – kas kol vandenį ras. Visą tą laiką jis ir gyveno pas senolę. Patiko jam jos jaukus namelis, nedidelis kiemelis, sodelis, darželis. Kol jis apie šulinį tupinėjo trečioji kaimynų dukrelė nuo savo namų aukšto jį stebėjo. Labai jai magėjo sužinoti, patirti kaip įtaisyti svirtį, bet eiti nedrįso, nesiryžo. Ir dar kelios dienelės praėjo kol jaunikaitis šulinį gilino, kasė, o vandens vis nebuvo.
Jau ir antra savaitė ėjo į pabaigą kai staiga atsitrenkė vaikino įnagis į akmenį. Didelis buvo. Vos ne vos išjudino iš vietos. Bet kai į šoną nuritino, iš po akmens srovė mušė, versmė ištryško ir tokia stipri, kad teko greit į viršų lipti. Apsidžiaugė sūnus, kad vandenį atrado- nereikės senolei pas kaimynus vaikščioti. Ir nusprendė sode pailsėti, nes jau buvo vakaras, o ryte pasižiūrėti ar daug vandens pritekėję bus. Pavargęs buvo, tai atsigulė po obelim ir užmigo. Naktis atėjo, mėnuo patekėjo, žvaigždės sužibo, viskas nurimo, senolė miegot nuėjo, o kaimynų mergelė nuo šulinio akių atitraukt negalėjo. Taip jai norėjos nueit ir pažiūrėt ar yra vandens. Kai jau viskas nurimo, nutilo, nulipo nuo aukšto – kopėčiom nusileido ir nubėgo į senolės sodą. Pasilenkė virš šulinio ir oje, jo viduje mėnulis spindi, žvaigždės žėri. Žiūrėjo, žiūrėjo, atsižiūrėt negalėjo. O tuo metu jaunikaitis pabudo. Mato, kas ant rentinio užsikvempęs, pasilenkęs, šulinin žiūri. Kas ten matos ? – nustebo vaikinas. Priėjo iš už nugaros ir taip pat pasilenkė – pažiūrėti. Ir susitiko abiejų akys mėnulio spindesy, žvaigždelių mirgesy ir suskambėjo šuliny, ir atrodo lyg apako abu. O kai atsipeikėjo, atsitiesė ir pažvelgė viens kitam į akis, tai pamatė visus pasaulius, ir Dangų ir Žemę, ir žvaigždes, ir suprato viską, ir atrado tiesą, ir skleidė šviesą. Ir apkabino kits kitą, alsavimu susiliejo, jausmus išliejo. Ir nulenkė mergelė galvą sūneliui ant peties, o jis ją prie krūtinės glaudė, mylavo, abu gyvavo kaip viena. Ir taip Aušros sulaukė. Senolė anksti pabudus pro langelį pažvelgė ir viską suprato – surado. Išėjo kiemelin, pakvietė namelin. Krikštasuolėn sodino, medum vaišino. – Vaikeliai mano, priimkit sodelį, namelį, darželį ir šulinėlį, gerkit skaidrų vandenėlį. Man greitai į dausas reiks eiti, tai dabar ramiai galėsiu keliauti. Neliks tušti nameliai, nebus uždaryti varteliai.
Apsidžiaugė jaunieji, nusilenkė senolei ir nuėjo pas mergelės – dukrelės tėvelius palaiminimo prašytų ir į naujus namelius kviestų. Didelis džiaugsmas buvo dukrelės tėveliams. Paskui ėjo pas bernelio tėvelius, kad šie į naują gyvenimą palydėtų. Ir ten gera žinia laimę atnešė. Ir lydėjo tėveliai, broliai ir sesės jaunuosius į naujus namus, į naują gyvenimą ir lenkėsi visi, ir dėkojo senolei už jos atjautą ir išmintį. Ir išlydėjo visi ją su didžia pagarba į Dausas, žvaigždžių keliu, o jaunieji apsigyveno vieny du. Ir Ir gal dabar tebegyvena. O senolė viena akele – sidabro žvaigždele šulinin kartais žvilgteli; ar gerai jos brangiesiems žemėje gyvenasi.