Vyresniems vaikams ir suaugusiems
Įvadas: Kas yra Kaltė, Gėda, Graužatis?
Šie jausmai reikalingi, kaip „saugikliai”, kad neprikrėstume niekšybių, bet jei jie užvaldo, tada atsiduriam pragare…
Pasakojimas. Vienas geras darbų vykdytojas, visą gyvenimą sąžiningai pradirbęs statybose, nutarė išeit į pensiją. Pasakė savo sprendimą darbdaviui, o tas ir sako: „Žinai ką, pastatyk paskutinį namą vienai šeimai, o paskui jau ir eik į pensiją. Suorganizuosim tau gražias išleistuves ir gerai atsidėkosiu už ilgametį darbą”. Darbų vykdytojas sutiko. Vėl ėmė derint projektus, ieškot statybinių medžiagų… bet mintimis jis jau buvo pensijoj, todėl skubėjo viską padaryt kuo greičiau – naudojo medžiagas ne tas, kurias priderėjo, o tas, kurias buvo lengviausia gauti, jei atsirasdavo statybos brokas, neperdarinėjo, o paprasčiqausiai užtinkuodavo, ir t.t. Kai namas buvo pastatytas, atvažiavo darbdavys su daugeliu kitų kolegų, visu apžiūrėjo namą, o paskui darbdavys ir sako darbų vykdytojui: „Žinai, šis namas tavo, tai mano dovana tau už ilgametį darbą”. Darbų vykdytojas išraudo, kaip vėžys. Visi manė, kad iš dėkingumo, o ištikro jam buvo gėda… nes vientintelį kartą gyvenime pastatė brokuotą namą, o darbdavys pasirodė toks dosnus, kad jį jam ir padovanojo … jis suprato, kad namą reiks perstatyt, ir dėl to dar daugiau buvo gėda… – Притча Прораб
Ką daryt, kad Kaltė mūsų neužvaldytų?
Pasakojimas. Per vieną paskaitą įžymusis Ošo papasakojo anegdotą. Salė ilgai ir gardžiai juokėsi. Po keik laiko Ošo pakartojo tą patį anegdotą. Daugumas tik šyptelėjo ir nebesijuokė. Neužilgo Ošo trečią kart papasakojo tą patį anegdotą. Visi sėdėjo rimtais veidais, niekas nesijuokė. Tada Ošo pasakė: „Matot, iš vieno anekdoto jūs juokiatės tik vieną kartą. Tai kodėl dėl vieno savo prasižengimo jūs kaltinat save vėl ir vėl?”
Aptarimas. Kaip ištrūkt iš Kaltės ir Graužaties letenų, jei užvaldė?
Laimingas tas, kuris nepastebi savo nelaimių… tik ar tai įmanoma? Išminčiai sako, kad norint ištrūkt iš Kaltės letenų, reikia padaryt keturis kart daugiau gero, nei tas blogis, dėl kurio tau gėda
Būdas ištrūkt iš Graužaties letenų – atgailavimas …
Pasakojimas. Kartą gyveno nedoras žmogus, visą gyvenimą sukčiavo ir krėtė visokias niekšybes. Kai paseno ir susirgo, pajuto, kad atėjo laikas mirti. Bet ir prieš mirtį neatgailavo. Tiesiog pasakė: „Dieve, kaip plėšikui ant kryžiaus, atleisk man!” – ir numirė … Ir patraukė sukčiaus Siela tiesiai pas Dievą, ir ėmė belstis į Rojaus Vartus… Iš už durų pasigirdo balsas: „Kas čia beldžiasi į Rojaus Vartus? Ir kokius darbus atliko gyvenime?” Ir išvardino sukčiaus niekšybes, ir pasakė, kad tokiam Rojuj ne vieta. O sukčiaus Siela sako: „Dieve, girdžiu tavo balsą, o veido nematau ir vardo nežinau”. Blasas sako: „Aš Apaštalas Petras”. Sukčiaus Siela: „Pagailėk manęs, Petrai, prisimink žmogaus sulpnumą ir Dievo gerumą. Ar ne tu buvai Kristaus mokinys? Prisimink, kaip Kristus triskart prašė tavęs nemiegot ir melstis, o tu visus kartus užmigai, nes akių vokai buvo labai apsunkę? Taip ir aš. O dar prisimeni, kaip Kristui žadėjai iki gyvenimo galo neišsižadėti jo, o paskui triskart išsižadėjai, kai jį vedė į Kaifą? Taip ir aš. Ir dar prisimink, kai užgiedojo gaidys, tu išbėgai ir graudžiai pravirkai. Taip ir aš. Negali manęs neleisti”. Stojo tyla. Šventas Petras nieko neatsakė. Sukčiaus Siela vėl ėmė belst. Iš už durų pasigirdo naujas balsas: „Kas šis žmogus? Ir kaip jis gyveno žemėj?” Ir vėl išvardino sukčiaus niekšybes ir pasakė, kad durų neatvers. Sukčiaus Siela vėl tą patį: „Dieve, girdžiu tavo balsą, o veido nematau ir vardo nežinau”. Balsas atsakė: „Aš karalius ir pranašas Dovydas”. Sukčiaus Siela vėl sako: „Pagailėk manęs, karaliau Dovydai, prisimink žmogaus silpnumą ir Dievo gerumą. Dievas tave mylėjo ir iškėlė aukščiau už kitus. Viską turėjai – didelę karalystę, daug šlovės, turtų, gražių žmonų ir vaikų – bet pamatei pamatei vargšo žmogaus Urijaus žmoną, ir panorai, kad ji taptų tavo žmona, ir užmušei savo kardu tą žmogų, o jo žmoną privertei tekėt už savęs. Tą patį dariau ir aš. Ir dar prisimink, kaip tu atgailavai, sakydamas, kad supratai savo kaltę. Taip ir aš. Negali manęs neleist.” Vėl stojo tyla, ir Sukčiaus Siela vėl beldžiasi. Pasigirdo naujas balsas: „Kas beldžiasi ir kaip gyveno žemėj?” Ir vėl išvardino visas niekšybes ir pasakė, kad durų neatvers. Sukčius vėl: „Balsą girdžiu, o vardo nežinau”. Balsas sako: „Aš Šventas Jonas, mylimas Kristaus mokinys”. Apsidžiaugė sukčiaus Siela ir sako: „Dabar tai tikrai negalima manęs neleist! Petras ir Dovydas įleis mane, nes patys žino žmogaus silpnumą ir Dievo gerumą. O tu įleisi, nes turi daug meilės. Ar ne tu, šventas Jonai, parašei savo knygoj, kad Dievas yra Meilė, ir kas nemyli, tas nepažįsta Dievo? Ar ne tu senatvėj žmonėms kartojai tik vieną sakinį – „žmonės, mylėkit vienas kitą!” Kaipgi tu gali dabar mane atstumti? Arba atsisakyk savo žodžių, arba įleisk!” Ir atsivėrė Rojaus Vartai, ir apkabino šventas Jonas atgailaujančią sukšiaus Sielą… – Кающийся Грешник
Aptarimas. Kokias savybes ir jausmus parodė sukčiaus Siela ir visi šventieji? Ar sukčiaus Siela atgailavo? Kaip jūs būtumėt pasielgę šventųjų vietoje?
Kaip manot, ar iš tikro sukčiaus Siela galėjo pakliūt į Rojų? Kas yra Rojus ir kaip ten patenkama?
Pasakojimas. Vienas daktaras, kai eidavo į kapines, užsidengdavo veidą skara. Žmonės jo paklausė, kodėl taip daro. Jis atsakė: „Man gėda prieš tuos numirėlius, kurie pas mane gydėsi” – Притча Застенчивый Врач
Kaip nugalėt gėdą ir kaltės jausmą?
Pasakojimas. Senas žmogus sėdėjo prie miesto vartų ir tyliai verkė. Kažkada jis buvo turtingas ir gerbiamas, bet išdalino savo turtus vargšams, ir dabar buvo niekam nereikalingas, ir net neturėjo ko valgyt. Į galvą lindo mintis prašyt išmaldos, bet jis ją vijo lauk, nes buvo nepakenčiamai gėda. Staiga išgirdo, kap kažkas jį pašaukė vardu. Tai buvo nežemiškai gražus jaunikaitis, it angelas, kuris prašneko taip: „Kai tu buvai turtingas, tau buvo malonu dalinti išmaldas vargšams. leisk gi dabar patirt tokį pat malonumą ir kitiems turtuoliams, kurie nežino, kaip kitaip įsiprasmint šiame gyvenime”. Pasakė ir išnyko. Ir suprato buvęs turčius, kad nėra ko gėdytis, o reikia tik kietims linkėti gero ir tikėti jų gerumu… Pirmas žmogus net nežvilgtelėjo į jo rankose išmaldos prašančią kepurę, tačiau antras doniai jį apdovanojo. Ta duona, kurią jis valgė už išmaldos pinigus, turėjo visai kitokį skonį, nei buvo ragavęs iki šiol… – Притча Милостыня
Kai kuriose Japonų verslo mokyklose prašyt išmaldos – vienas iš būsimų verslininkų egzaminų… Budistų verslininkai neretai persirengia vienuoliais, prašydami išmaldos, nes patys gali būt ir milijonieriais…
Kitas dalykas – neprisiimt svetimų nuodėmių:
Pasakojimas. Kai vienas gerbiamas mokytojas susiruošė į pensiją, jo pagerbti suvažiavo daug buvusių mokinių. Tarp jų buvo visokių – mokslininkų, politikų, bet ir akivaizdžių banditų. Mokytojo paklausė, ar yra mokinių, kuriais didžiuojasi, arba dėl kurių jam gėda. Jis atsakė: „Niekuo nesididžiuoju ir dėl nieko negėda, tik džiaugiuosi už jus visus – nes juk kiekvienas išmokot to, ko norėjot”