Pirma pamokėlė apie Rūpestingumą

Įvadas: Kas yra Rūpestingumas? (žinojimas, kas svarbiausia,  ir gebėjimas tam skirti visą savo dėmesį ir kantrybę, nereikalaujant jokio atlygio)

Rūpestingumas – tai mažo daigelio išnešiojimas, kol jis taps savarankišku ir nuo nieko nepriklausomu. Taip mamytė savo pilve išnešioja kūdykį, o paskui rūpinasi, kad jis taptų nepriklausomu Žmogum. Taip sodininkas dangsto jauną medelį, kad jo nepakirstų šalnos ir nenugraužtų žvėreliai. Taip kiekvienas iš mūsų brandima savo švelniausius jausmus ir slapčiausias svajas ateičiai…

Rūpestingumas gali būt moteriškas ir vyriškas. Moteris rūpinasi dabartimi, vyras – ateitimi. Ir kiekvienas rūpinasi taip, kad kitas to nepastebi…

Rūpinimasis dabartimi:

Pasakojimas. Vienas gydytojas – chirurgas papasakojo tokią istoriją. Kartą ryte į ligoninę atėjo senukas, kuriam po operacijos reikėjo nuimt siūles. Matėsi, kad senukas kažkur labai skuba, vis žiūri į laikrodį, o jo gydytojas vėlavo. Tada tas chirurgas apsiėmė nuimt siūles vietoj kito gydytojo. Jis apžiūrėjo sugyjimą ir besiruošdamas siūlių nuėmimui tarp kitko paklausė, kur senukas taip skuba. Senukas atsakė, kad lygiai devintą jam reikia pavalgytint žmoną, kuri serga Alzheimerio liga ir guli kitame skyriuje. Chirurgas, matydamas, kad iki devynių gali nespėt, palausė, ar senuko žmona labai pergyvens, jei jis pavėluos. Senukas liūdnai atsakė: “Ne, ji nepergyvens. Mano žmona jau keleri metai manęs neatpažįsta. Ir net nepamena, kas aš jai esu…” Gydytojas nustebo: “Ir nežiūrint į tai, jūs visvien kas rytą skubat pas ją lygiai devintai ryto, nors ji jūsų nepažįsta?” Tada senukas švelniai prisilietė ranka prie chirurgo peties ir tyliai tarė: “Taip, deja, ji manęs nebepažųsta… Užtai aš labai gerai pažįstu ją – su ja aš visą gyvenimą buvau laimingas…” Kai senukas išėjo, chirurgas ilgai sėdėjo, susimąstęs. Ir tik kai į duris kažkas pasibeldė, jis suprato, kad verkia. Jis galvojo: “Apie tokią Meilę aš svajojau visą gyvenimą” – Притча О настоящей любви

Tikras rūpestingumas nereikalauja pripažinimo

Tikras Rūpestingumas – kai rūpinamasi, liekant nuošalyj; šito antipodas – viešosios nuomonės formavimo akcijos “pažiūrėkit, kokie mes geri!” – “Kuriam Lietuvos ateitį ES fondų pagalba”…

Formalus rūpinimasis priveda prie atvirkštinių rezultatų -pvz., išmokos fermeriams už tai, kad nieko neaugintų, atpratina juos būt savarankiškais… arba dar blogiau

Pasakojimas – Aldona Matonytė pasakojo apie išminčių Mosėdyje, kuris vaikščiodavo nuo trobos į trobą ir mokindavo žmones įvairių gyvenimo gudrybių, pats užveisė sodą ir darė daug gerų darbų, taip kad ten žmpnės niekad nesirgdavo ir visad būdavp akilioj nuotaikoj…

Aptarimas. Ar žinot kitų tokių žmonių, kurie visiems padeda, bet apie tai nersigiria?

Būna, kad mūsų rūpestį priima, kaip agresyvumą:

Pasakojimas. Vargšas žmogus norėjo pasibelst į namo duris ir paprašyt išmaldos, bet kieme pririštas didelis šuo ėmė ant jo garsiai loti ir drąskytis, lyg norėtų nutraukt grandinę ir užpult vargšą. Žmogus išsigando, ir kreipėsi į šunį: “Ko taip loji, aš tik noriu išmaldos paprašyt”. O šuo atsakė: “Noriu tau padėt – jei piktai losiu, šeimininkai būtinai išeis pasižiūrėt, ir duos tau išmaldos” – Притча Дорый Пёс

Aptarimas. Ar nebūna taip, kad norim kažkam padėt, o mus apkaltina, kad kišam nosį į svetimus reikalus?

Girtas bando atrakint mašinos duris, o praeivis sako: “duok raktus, padėsiu”, o kai gavo raktus, metė juos iš visų jėgų kuo toliau į krūmus…

Rūpestingumas surištas su Saiko jausmu:

Pasakojimas. Du mokiniai ginčijosi, kaip teisingiau atsakyt į klausimą. Vienas manė, kad reikia atsakyt kuo greičiau, kad neverst pašnekovą be reikalo laukt, o jei pasirodys, kad ne visai teisingai, tai vėliau galima pasitaisyt. Kitas manė, kad reikia išlaukt, kol bus žinomas tikslus atsakymas, nesvarbu, kiek laiko tai beužimtų. Tai išgirdęs mokytos parodė jiems apelsiną ir pasakė: “Neapgalvotas atsakymas tolygus sumaitinimui nenulupto apelsino, kuris pasirodys toks kartus, kad sekantį kartą tas žmogus nebenorės su jumis bendraut. O per ilgas apmąstymas tolygus per ilgam apelsino lupimui, taip kad pašnekovas paprasčiausiai išeis”. Mokiniai paklausė, kaip tada teisingai atsakinėt į sunkius klausimus …- Притча об Апельсине (Хинг Ши)

Aptarimas: Kaip manot, ką atsakė mokytojas? (Prieš atsakinėjant į sunkius klausimus, išmokite bendraut – geriausia pasiūlyt pašnekovui pačiam nusilupti apelsiną)

Rūpinimasis Ateitimi:

Pasakojimas. Mokiniai paklausė išminčiaus: “Kuo Dieviškas rūpestingumas skiriasi nuo žmogiško?” Išminčius atsakė: “Šeimininkė, besirūpinanti karve, ruošia jai šieną artimiausiai žiemai. O Dievas, besirūpinantis ta pačia karve, siunčia šeimininkei vaikučius, kad artimiausiu kelis metus šeimai reiktų daugiau pieno, nei mėsos”

Aptarimas.  Taigi, kuo skiriasi Dieviškas rūpestingumas nuo žmogiško? (žiūri toliau į ateitį ir plačiau į dabartį)

Ar mūsų vyrai moka taip rūpintis savo aplinka, kaip šiame pasakojime Dievas karve?

Pasakojimas. Vienoj oazėj tarp dykumų gyveno senas išminčius Ali. Vieną karštą dieną jis sugalvojo pasodint kelias fikusų palmes. Tai pamatė kaimynas turtuolis ir ėmė juoktis – Ali, tu jau toks senas, o fikusų palmės veda vaisius tik po penkiasdešimties metų, juk tiek negyvensi! Ali atsakė – kai buvau jaunas, valgiaus fikusus nuo tų palmių, kurias pasodino kažkas iki manęs, todėl noriu, kad ir po manęs tavo ir mano anūkai turėtų ką valgyt. Tikras rūpestingumas neprašo atlygio

Aptarimas. Kaip jūs rūpinatės tolesne (savo vaikų) ateitimi? O kaip dar galima, bet mažai kas daro? (rinkti sėklas, sodinti medžius, adaptuoti retus augalus, kurt ateities vaizdinius, įstatymų projektus, planuot technokratijos demontavimą, naują urbanistinę infrastruktūrą, miklint protą ir jausmus…)

Jei norim kardinaliai pakeist ateitį, reikia kardinaliai pakeist šiandieninės pasaulėžiūros šaknis… nes ateitis – tik šiandienos pratęsimas… jei nepadarysi gilių pokyčių dabar, jų nebus ir ateityj…

Pasakojimas. Nassreddinas susiruošė mirti. Guli mirties patale, o kažkas klausia: “Jei jums duotų dar vieną gyvenimą, ką jame pakeistumėte?” Nassreddinas susimąstė ir atsakė: “Šukuočiau plaukus į kitą pusę. Kai buvau mažas, labai norėjau nešiot plaukus, sušukuotus į dešinę, o tėvas liepė šukuot į kairę. Galiausiai plaukai taip priprato, kad vėliau nebegalėjau pakeisti…” –  Будущее — продолжение прошлого

Aptarimas. Kodėl Nassreddinas šnekėjo tik apie plaukus, o ne apie kažką svarbesnio (laimę, svajonę, bendrą gyvenimo būdą ir strategiją)? (nes tam reikia pakeist pasaulėžiūrą, ko jis mirties patale padaryt negali)

Rūpinimasis pasaulėžiūra – kai visos mintys sudaro vientisą sistemą (įprotis vienu metu mąstyt Širdimi ir Protu)

Kaip pakeist pasaulėžiūrą jau dabar – prisiversti rūpintis dabartimi:

Pasakojimas apie Tūkstantį Rutuliukų… Kartą per radiją vienas senukas pasakojo, kaip jis pakeitė savo gyvenimo priritetus. Anksčiau jis visą dėmesį skyrė darbui. Bet kai jam buvo 55-ri, paskaičiavo, kad jam liko gyvent tik tūkstantis sekmadienių … jis mąstė taip – vidutiniškai žmogus gyvena 75  metus, jam liko 20 metų po 52 savaites. Tada jis nuėjo į parduotuvę, nusipirko 1,000 rutuliukų, ir supylė juos į didelį stiklainį. Kiekvieną sekmadienį jis ištraukdavo po vieną rutuliuką – kad atsiminti, jog jo jau nebegražins, ir visą savo dėmesį reikia skirt tam, kas svarbiausia – artimiesiems, o ne darbui –  Притча 1000 шариков

Aptarimas. Kas lengviaus sugeba pakeisti požiūrį į gyvenimo prioritetus – vyrai ar moterys?


Kantrybė + Atjauta = Rūpestingumas

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *