Įvadas: Kas yra Laisvumas ir Natūralumas? („buvimas savimi” – minčių, judesių ir veiksmų laisvė; vidinio įsitempimo, susivaržymo, kompleksų nebuvimas)
Gamtoje viskas laisva ir natūralu – stichijos, augalai, gyvūnai, planetos … Tik žmogus gali būt susivaržęs ir „dirbtinis” … Kodėl??? (nes tik žmogus gali mąstyti tokiose plotmėse, kurios jį gali įkalinti – tai formaline logika, kuri užvaldo silpnavalius žmones, ir jie tampa Susikaustę ir „dirbtiniai”; tokie žmonės stengiasi įkalint viską aplink save, nes jų rankomis formalinė logika siekia viską sunaikinti…)
Kaip tapti natūraliems – išsilaisvint iš kaustančių minčių ir įsitikinimų? (Stebėti gamtą, gyventi, kaip laukiniai žvėrys, bet išlaikyt ir „Tikrą Žmogiškumą” – gebėjimą pajusti aplinką ir nešokiruoti kitų)
… daugelis žmonių nesugeba taip gyventi … todėl ir atsipalaiduoti jiems sunku …
Pasakojimas. Gyveno nelaimingas senis. Jis visad buvo blogoj nuotaikoj ir susiraukęs. Bet kartą voską pasikeitė – žmonės pamatė, kad jis plačiai šypsosi ir didžiai laimingas. Jo paklausė: „Kas atsitiko?” O jis atsakė: „Visą gyvenimą stengiausi būt laimingu, ir man nieko neišėjo. Bet dabar nutariau, kad apsieisiu ir be laimės – štai kodėl pasijutau laimingas, nes nukrito visi rtūpesčiai, kurių negalėjau įveikti”
Aptarimas. Ar būna taip gyvenime, kad problema išsisprendžia, kai nustoji stengtis ją išspręsti?
Atsipalaiduoti – tai kaip atpalaiduoti mazgą … kuo daugiau stengiamės būt „teisingais” ir „laimingais”, tuo stipriau įtempiam savo „gyvenimo siūlą” ir užveržiam kažkokį susipainiojimą… Bet kad išpainioti mazgą, reikia siūlą atpalaiduoti, o ne tempti …
Pasakojimas. Vokiečių profesorius Gerigelis buvo pats taikliausias Europos šaulys iš lanko – jis pataikydavo į buliaus akį iš šimto žingsnių! Kartą jis viešėjo japonijoj pas samurajų šaulius. Tie šaudė visai kitaip, nei Europoje. Per treniruotes jie visai nekreipė dėmesio, kur lekia strėlė, o žiūrėjo tik, kad pats šaudymo procesas būtų gražus. Jie sakė: „Užmiršk apie taikinį, svarbiausia pačiam būti natūraliam ir harmoningam, ir netrukdyti strėlei lėkti, kur jai reikia. Jei gražiai iššovei, strėlė pati pasieks taikinį, tavo užduotis tik būti savimi ir netrukdyti kitiems”. Gerigelis gi visad taikydavosi į taikinį ir niekaip negalėjo suprast, ką reiškia „netrukdyti strėlei”. Jis ilgai stengėsi suprasti, bet jam nieko neišėjo. Galiausiai vieną dieną jis pareiškė, kad išvažiuoja, nes nieko nesupranta. Vyraiuasias samurajus pasakė: „Gerai, tik ateik rytoj atsisveikint”. Kitą dieną Gerigelis atėjo su visais daiktais, pasiruošęs iškart leistis į kelionę. Jis žiūrėjo į samurajų treniruotes atsiribijęs, „lyg iš šono”, pirmą kartą jos visai nebejaudino jo, nes mintimis jis jau buvo savo kelionėj. Ir staiga jis pamatė, su kokiu pasimėgavimu ir vidiniu pasigėrėjimu kai kurie samurajai įtempia lanką, su juo susilieja, ir lėtai, lyg grotų arfa, paleidžia lanko stemplę… Jis prieėjo prie vieno iš jų, paėmė jo lanką ir strėle, ir su tokiu pačiu pasimėgavimu viską pakartojo – viduje jis jautė didelį pasigėrėjimą ir pagarbą viskam, su kuo jis buvo susijęs – lankui, strėlei, taikiniui – bet svarbiausia, kad jis pirmą kartą pajuto, kad visa ko priežastis yra jo vidinis džiaugsmas ir lengvumas … kai strėlė iššovė, jis vis dar buvo susiliejęs su lanku, lyg būtų šokęs kažkokį paslaptingą šokį… Jis nesitaikė, bet strėlė pati surado taikinį… Visi samurajai tai pamatė ėmė jį nuoširdžiai sveikinti. Gerigelis suprato, kad svarbu ne tik kur šauni, bet ir kaip šauni – kai mėgaujiesi procesu, tada tikslas pats suranda tave – Притча «Забудь о цели» — Немецкий профессор Герригель
Atsipalaiduoti – reiškia pajusti savo ir aplinkos grožį, susilieti į kažką labai gražaus ir vientiso … tada dingsta visi barjerai ir viskas tampa parasta ir natūralu…
Pasakojimas. Vieno mažo miestelio žydai labai laukė, kada pas juos atvažiuos žymus rabinas. Tas rabinas garsėjo savo išmintimi, todėl jie tikėjosi, kad jis padės išspręsti jų visas problemas. Pas juos buvo daug nesutarimų ir kivirčų, ir jie ilgai ruošė klausimus, kuriuos užduos rabinui, bandė numatyti jo atsakymus, ruošė papildomus paaiškinimus, ir t.t. Galiausiai rabinas atvažiavo. Susitikimas vyko labai iškilmingai, miestelio gražiausiame (merijos) pastate, visi buvo gražiai apsirengę. Visiems knietėjo kuo greičiau pradėt diskusiją, ir jie tik laukė tinkamo momento. Rabinas pajuto susidariusią įtampą. Jis nieko nepasakė, tik įdėmiai peržvelgė susirinkusiųjų akis ir pradėjo niūniuot kažkokią dainelę. Aplinkiniai laukė, kad jis pradės kalbėt, bet rabinas vis garsiau dainavo savo dainelę. Po iek laiko kai kurie žmonės prisijungė prie rabino, irgi ėmė dainuot tą pačią dainelę. Tada rabinas ėmė linguot iš šono į šoną ir šokt kažkokį šokį. Visi irgi ėmė kartot jo judesius ir leidosi šokt. Rabinas šoko vis greičiau, ir greičiau, kol galiausiai visi užmiršo, dėl ko susirinko. Visi šoko ir dainavo, lyg vientisa draugiška šeima. Šokis tęsesi ištisą valandą. Visi užmiršo apie savo nesutarimus, atrodė, kad niekas niekad nesipyko. Kai šokis baigėsi, visi pavargę atsisėdo ir pajuto didelį atsipalaidavimą. Tada rabinas pasakė vienintelius žodžius: „Tikiuosi, kad atsakiau į visus jūsų klausimus” — Танцующий раввин
Aptarimas. Kodėl rabinas ėmė dainuoti ir šokti, vietoj to, kad aptarinėti problemas? Kaip jūs atsipalaiduojat?
Žaidimas. Sugalvojam naujus atsipalaidavimo būdus. Pajuntu atsipalaidavimą, kai nusišypsau, išeinu pasivaikščiot, bėgioju, maudausi eketėje, leidžiuosi į žygį, į kalnus, medituoju, piešiu, mezgu, tvarkausi, groju pianinu, klausau muzikos, dainuoju, šoku, žaidžiu su draugais, žiūrau į dangų, į žvaigždes, meninį filmą, spektaklį, skaitau pasakas, sprendžiu kryžiažodžius, prisimenu savo svajonę, suvalgau skanėstą (šitas – pavojingas!), … daugiau žr. praktikas ir žaidimus
Vieną praktiką padarom visi – improvizacinis šokis (pvz. pagal rusišką „perepliasą”), dainavimas (pvz. kaip „džiberioavimas”), stovėjimas ant galvos …