Įvadas: Kas yra Ryžtingumas? (gebėjimas veikti tiksliai ir atsakingai, nedvejojant vykdyt nutarimus, susiliet su tikslu ir jį „išgyvent iki galo”)
Ryžtingas nesiskungžia, nebamba ir aplamai nešneka – jis „susilieja su tikslu”, „pats tampa tikslu”, „išgyvena situaciją” – ir tiesiog veikia.
Pasakojimas apie tris brolius, turėjusius pasirinkti kelią.
Pirmas pasirinko kelią,vedusį pro tamsų mišką su piktais žvėrimis. Jis buvo ryžtingas ir atsakingas -„jei pradėjau, tai eisiu iki galo!” Ir tikrai po kiek laiko miškas pavirto rojum. Bet rojus greitai atsibodo ir jis nutarė keliaut toliau. Taip jis tapo „amžinu keliauninku” – visad nugalėdavo sunkumus, pasiekdavo „rojų”, o po kiek laiko vėl iškeliaudavo
Antras pasirinko kelią, vedusį į patį pragarą. Jis irgi buvo ryžtingas ir atsakingas, ir nepasuko atgal. „Jei pradėjau, tai eisiu iki galo!”Skirtingai nuo pirmojo, jam prisiėjo daug dirbti, kad paverst pragarą į rojų. Praėjo daug metų, kol galiausiai pasiekė savo. Per tą laiką jis taip pamilo tą vietą, kad daugiau niekur nebekeliavo, ir ten pasiliko gyvent. Tas rojus įėjo į jo širdį, nes jis pats jį sukūrė, ir jam nieko daugiau nebereikėjo.
Gi trečias niekaip negalėjo pasirinkti, kuriuo keliu eit. Truputį paeidavo vienu keliu, bet išsigąsdavo ir grįždavo, paskui paeidavo kitu keliu ir vėl grįždavo … Taip ir vaikšto iki šiol, niekaip negalėdamas apsispręsti … Tai ir yra tikras pragaras …
Žmonės gyventų laimingai, jei neieškotų, kur geriau, o tiesiog imtų gražinti ir tobulinti tai, kas juos supa … Kur gimei, ten ir pasitarnavai („Где родился, там и пригодился”)
Kartais geriau priimt bet kokį sprendimą, negu jokio… bet jei priėmei sprendimą, tai jo nebekeisk į kitą! … O kartais būna atvirkščiai – geriau nepriimt jokio sprendimo, negu bet kokį …
Pasakojimas apie Bernardą Šou, kuris stebėjosi savo draugo skulptoriaus nerįžtingumu. Bernardas Šou pamatė savo draugo (žinomo skulptoriaus Dž. Epsteino) namuose didelį akmens luitą ir paklausė: „Ką ruošiesi su juo daryti?” Skulptorius atsakė: „Nežinau, vis galvoju”. Bernardas Šou nusistebėjo: „Kitaip tariant, lauki įkvėpimo? Bet negi nežinai, kad reikia nuo kažko pradėti – ir tik tada gali laukti tikro įkvėpimo?” Skulptorius atsaakė: „Tai tinka, tik kai dirbi su lengvučiu popierium, kurį gali bet kada suglamžyti ir paimti kitą lapą, o kai dirbi su kelių tonų luito gabalu, prisieina dirbti truputį kitaip” – Притча Вдохновение и Действие
Aptarimas. Kaip žinot, kada skubėti priimti sprendimus, o kada ne? (pavojaus akivaizdoje, arba kai neramu – verta priimt bet kokį sprendimą, kad tik nusiramintumėm, o kai esam ramūs – neskubėt, kol neatsiras įžvalga)
Dažnai mūsų Ryžtingumas miega, bet pavojaus akivaizdoj pabunda ….
Pasakojimas apie karį, kuris naktį pamatė tigrą, pasiruošusį jį užpulti, ir pirmas jį pervėrė strėle, o ryte pasirodė, kad tai buvo akmeninė uola. Keista, bet uola buvo perverta jo paties strėle. Kad ir kaip jis besistengė, jokia kita strėlė nebegalėjo perverti uolos, visos atsimušė į akmenį ir atšoko – Притча о силе намерения
Aptarimas. Kodėl naktį strėlė pervėrė akmeninę uolą, o dieną visos strėlės atšoko nuo akmens?
Pavasarį ant išmalto kaimo kelio susidarė gilios sunkvežimių provėžos. Į vieną tokią provėžą įkrito varlė ir niekaip negalėjo išlipt. Kitos varlės bandė padėt, bet nieko nesigavo. Galiausiai sutemo ir visos išsiskirstė. Anksti rytą keliu pravažiavo sunkvežimis ir varlės nutarė, kad jų draugę suvažinėjo. Bet žiūri – ji sveika atšuoliuoja. Jos paklausė: „Kaip išlipai?” Ta atsakė: „Paprastai – sunkvežimis taip greitai važiavo, kad neturėjau laiko galvoti…”
Aptarimas. Kodėl vakare varlė negalėjo iššokt iš provėžos, o ryte iššoko?
Kas mums trukdo būt ryžtingais? (pašalinės mintys ir tuščiažodžiavimai)
Pasakojimas. Ėjo šimtakojis savo reikalais, o laputė jį užkalbino: „Kaip tu taip greit vaikščioji, ir tavo kojos nesusipainioja?”. Šimtakojis atsakė: „Nežinau, aš apie tai negalvoju”. O laputė: „Kaip negalvoji, turi būt atsargus – juk kojos gali susipainioti!” Šimtakojis susimąstė, pabandė dėliot kojas „atsargiai” – ir susipainiojo…
Aptarimas. Kodėl šimtakojis susipainioj? Kaip nuvyti nereikalingas mintis? (mąstyti apie tikslą taip, kad užvaldytų „visą esatį”)
Kai mintimis susilieji su tikslu, tada nustoji galvot apie sunkumus ir tikslą pasieki…
Ar žinote, kas yra KETINIMO GALIA ?
Pasakojimas apie „įgimtą” ryžtingumą, besiremiantį Ketinimo Galia. Ištraukos iš Vladimiro Serkino knygos „Хохот Шамана”.
Žiemą Vladimiras Serkinas stebėdavosi, kaip per didelius šalčius Šamanas sugeba gražiai atpjauti plonas duonos riekeles, o kai jis pats pjaudavo, sušalusi duona, it ledas, sutrupėdavo į smulkius gabalėlius. Šamanas paaiškino: „Jūs miestiečiai nebemokate nieko ryžtingai daryti. Jei nusprendej pjaut duoną, tai pjauk ir apie nieką daugiau negalvok. O tavo galva pilna visokių niekų”
Kartą pas šamaną apsilankė trys žmonės (dvi moterys ir vyras), kurie bendravo keistais garsais ir žestais. Šamanas paaiškino, kad tai jų genties kalba, garsais ir žestais vaizduojanti jų potyrius ir ketinimus. Jie negali tuščiažodžiauti, nes vien tam, kad kažką pasakyti, turi pradėti tai daryti. Kadangi jie nežino jokio kito bendravimo būdo, jų ketinimo galia tokia stipri, kad jiems dažnai tik tereikia pradėt kažką daryti, o gamtos jėgos pačios viską užbaigia … Pvz, miške sutikai piktus vilkus, tik pagalvojai, kad juos reikia nuvyti, o jie patys pabruko uodegas ir nubėgo šalin. Tik pagalvojai, kad būtų gerai ko pavalgyt, ir iškart šalikelėj suradai skanių uogų. Tik susiruošei lipt į medį nuskint obuolio, o obuolys pats nukrito tiesiai į rankas …
Tikras Ryžtingumas – tai pati neišvengiamybė. Tai Ketinimo Galia, paverčianti dabartį į Ateitį, net nepradėjus veikti. Ryžtingo žmogaus akys pasako viską… pamatę tas akis, pikti šunys pabruka uodegas ir bėga šalin
Daugiau panašių pasakojimų galima paieškot Valerijaus Sinelnikovo knygoj „Ketinimo Galia” – Синельников Валерий Владимирович Сила Намерения
Kad pasiekt tikslo, reikia su juo susilieti – įsivaizduot, kad tikslą jau pasiekiai ir pilnai tai išgyveni.
Aptarimas. Ar mes turime tokių pat galių, kaip tos genties žmonės ir Šamanas? Kaip pabudinti savyje tas galias?
Pasakojimas. Iš Paolo Kohelio knygos „Alchemikas”. Vienas jaunuolis daug metų keliavo per kalnus ir dykumas, siekdamas patekti pas atsiskyrėlį 
Vienintelis būdas kažko išmokti – tai pradėti tai daryt. Kad išmokti plaukti – reikia imti plaukti. Kad išmokt važiuoti dviračiu – reikia imti važiuoti…
Aptarimas: Kodėl atsiskyrėlis nebandė jaunuoliui padėti? Kaip jaunuolis galėjo paverst akmenį į auksą?
Kas atsitinka, kai žmogus neryžtingas? Jis ima bambėti, verkšlenti, skųstis, bijoti…o kartais atvirkščiai – visus gąsdinti ir viską drausti … prisiminkim pasakojimą apie varles, lipusias į kalną
Pasakojimas. Vienas vargšas dažnai meldėsi Dievui ir vis skundėsi, kad nesiseka gyvent, Kartą Dievas jam atsakė: „Girdžiu tavo maldas. Ko nori iš manęs ?” Vargšas apsidžiaugė ir sako: „Noriu išlošt loterijoje milijoną”. Dievas sako: „Gerai, nusipirk loterijos bilietą, o aš padarysiu, kad jis išloštų”. Praėjo metai. Vargšas vėl meldžiasi ir prašo Dievą padėt. Dievas vėl klausia: „Ko nori?”. Vargšas sako: „Dieve, tu žadėjai, kad aš išlošiu milijoną”. O Dievas jam: „Aš visus metus laukiau, kada nusipirksi loterijos bilietą, o tu net ir šito nepadarei”…