Gintaras Beresnevičius „Trumpam Lietuvių ir Prūsų Religijotyros Žodyne” nurodo, kad lietuvių dievų hierarchija labai skiriasi nuo kaimynų latvių bei daugelio kitų šalių savo „patriarchališkumu”. Aukščiausi Dievai (Perkūnas, Patrimpas, Žemėpatis, ir pan.) „rūsčiai grūmoja”, nelabai tereikšdami kūrybinių bei globojančių energijų. Jie gąsdina ir valdo, bet ne puoselėja ir ugdo. Moteriškos dievybės nustumtos į žemesnį luomą, ir priverstos tarnaut pragmatiniams tikslams.
(Pvz deivė Medeina priversta tarnaut medžiotojams, nors prigimtinai turėtų ginti mišką nuo bet kokių negandų, įjungiant ir pačius medžioklius – kaip Didžioji Miško Dvasia iš filmo Princesė Mononokė , į kurį referuosiu ir toliau).
Moters / Motinos Archetipas
Aplamai moters simbolis LT kultūroje pamintas. Pirmoj vietoj iškyla ne dieviškumas ar šventumas, ir ne motiniška išmintis ar šiluma, bet greičiau pažeminimai ir tragedijos. Žemaitės Paskenduolė, Eglė Žalčių Karalienė, Jūratė ir Kąstytis. (Kad ir kokias „gilias mintis” šiose tragedijose įžvelgtų filosofai, tai maža paguoda kraujuojančiai Sielai, persunktai skausmu.) O šalia Palangos Juzė, kuriam terūpi tik kaip daryti pinigą ir išvengt bizūno … Mes minim Laimos šventę, ir Gabijos ugnelę, bet jos taip sunkiai įsipaišo į bendrą „valdantį kontekstą”… Kaip kad medis be kamieno – daug lapelių ir šakų, o esmė atgrąsiai miglota
Bet visgi Dieviškasis Moters pradas buvo, tik daug seniau, nei kultūriškai aktualizuota. Žr. filmus apie Marijos Gimbutienės Didžiosios Deivės palikimą. Didžioji Deivė – ar tik ne Meilės ir Visuminio Absoliutumo tai energija, gyvavusi Žemėj priešistorinais laikais, iki Romėnams užkariavus senąją Europą, kai Vedai ir Keltai čia visur gyveno? Jos vaizdinys labai sustiprintų ir hamonizuotų mūsų Dievų Panteoną, sušvelninant charakterius, ir nukreipiant energiją nuo valdžios ir baudžiavos palaikymo į visuotinai gražios Ateities Kūrybą (žr. Dialektika ir Lietuviškos Dievybės).
Tamsos Kariai
Kad tokį vaizdinį sukurt, pirmiausiai reik „nurengti” kitą vaizdinį – „didžių Lietuvos valdovų” – Gedimino, Mindaugo, ir Vytauto, parodant, kad jie nebuvo Didžiais Šviesos Kariais. Pasigilinę į jų kronikas, pamatysim, kad valdžios/šlovės troškimas jiems svarbiau už artimųjų likimus. Vėl grįžkim prie Mononokės filmo – anie „valdovai” panašėja į tamsos karalių, pasiuntusį pėdsekius-medžioklius parnešti Miško Dvasios galvą. Jų armija labai įgudus sekti priešą, bet vardan konkrečios naudos viens kitą tuoj parduos arba išduos.
Ir kitas vaizdinys – jaunasis princas Ašitaka, sužeistas baisaus šerno, kuris jį užkrėtė neapykanta žmonijai. Bet Ašitaka sutramdė savo pyktį. Sustabdė „akis už akį” epidemijos plitimą… Taip pasireiškė jo subtilių energijų balansas, kurio LT „dievai” / valdovai nesugebėjo išlaikyt!
Šviesos Kariai
Kaip sugrąžinti Didžiosios Meilės Deivės kultą šalyje, kur vyriška jėga ir racionalumas viską valdo? Stipriausia, kas šauna į galvą, tai paskutinė Keltų bardų kova prieš Romėnų legionus iš Anastasijos knygų. Sulyginkime dvi jėgas – grubaus sieko visus kontroliuot/valdyt ir Motiniškos Meilės, siekio užaugint …
Štai ištrauka apie tikrus Šviesos Karius – kurioje pusėje mūsų vieta?
„Keltus užpuolė romėnų legionai. Paskutinis mūšis vyko prie upės. Romėnai pamatė tarp keltų karių vaikštinėjančias moteris palaidais plaukais. Romėnų vadai žinojo, kad kai šios moterys vaikščios, jiems reikės šešis kartus viršyti keltų skaičių, kad juos nugalėtų! Nei patyrę romėnų vadai, nei šiandieniniai moksliniai istorikai negali suprasti – kodėl? Dėl šių neginkluotų moterų su palaidais plaukais.
Romėnai turėjo devynis kartus didesnę kariuomenę nei keltai. Prispausta prie upės, mirė paskutinė kovojanti keltų šeima.
Jie stovėjo puslankiu, už jų jauna moteris žindė mažą mergaitę ir dainavo. Jaunoji motina dainavo šviesią, ne liūdną dainą, kad baimė ir liūdesys neprasiskverbtų į mergaitės sielą, kad šviesos vaizdiniai būtų su ja.
Kai mergaitė atsiplėšdavo nuo motinos krūties spenelio, jų akys susitikdavo, moteris nutraukdavo dainą ir kaskart meiliai vadindavo mergaitę „Barda”.
Daugiau nebebuvo gynybinio puslankio. Priešais romėnų legionierius ant tako, vedančio prie maitinančios moters, su kardu rankoje stovėjo kruvinas jaunas Bardas. Jis atsisuko į moterį ir, jų žvilgsniams susitikus, vienas kitam nusišypsojo.
Sužeistas Bardas sugebėjo sulaikyti romėnus tol, kol moteris prie upės įsodino mažą mergaitę į valtį ir nustūmė valtį nuo kranto.
Paskutinėmis valios pastangomis nukraujavęs Bardas metė kardą jaunai moteriai prie kojų.
Ji pakėlė kardą. Keturias valandas ji nepertraukiamai kovojo siaurame kelyje su legionieriais, laikydama juos atokiau nuo upės. Legionieriai buvo pavargę ir keitė vienas kitą ant tako.
Romėnų vadai apstulbę stebėjo tylėdami, bet negalėjo suprasti, kodėl patyrę ir stiprūs kariai negalėjo padaryti net įbrėžimo moters kūnui?
Ji kovojo keturias valandas. Paskui ji sudegė. Jos plaučiai išdžiūvo nuo dehidratacijos, negavus nė gurkšnio vandens, iš praskeltų gražių lūpų rūko kraujas.
Lėtai klūpėdama ir krisdama ji dar spėjo pasiųsti vieną silpną šypseną paskui valtį su mažąja būsimąja dainininke Barda, kurią nunešė upės srovė. Ir nunešė per tūkstantmečius tiems, kurie šiandien gyvena jos išgelbėtu žodžiu ir jo atvaizdu.
Ne tik kūne yra žmogaus esmė. Neišmatuojamai didesni ir reikšmingesni – nematomi jausmai, siekiai, pojūčiai tik iš dalies atsispindi medžiagoje, kaip veidrodyje.
Mergaitė Barda tapo mergaite, paskui moterimi ir motina. Ji gyveno Žemėje ir dainavo. Jos dainos žmonėms teikė tik šviesias emocijas, tarsi gydomasis spindulys, jos padėjo išsklaidyti Sielos debesuotumą. Daugybė gyvenimo sunkumų ir nepriteklių bandė užgesinti šio Spindulio šaltinį. Nematomos tamsiosios jėgos bandė prie jo prieiti, bet negalėjo įveikti vienintelės kliūties – stovinčiųjų ant kelio.
Žmogaus esmė yra ne kūne. Kraujuojantis Bardo kūnas pasiuntė į amžinybę jo Sielos šviesos šypsnį, atspindintį nematomos žmogaus esmės šviesą.
O jaunos motinos, laikančios kalaviją, plaučiai degė, iš jos lūpų plyšelių, pagavusių Bardo šviesą, rūko kraujas…..”
Kas Nutinka, kai Meilė Visiškai Pelieka…
Anastasijos knygose yra epizodas apie „apsauginių” komandą, norėjusią jėga išvežti heroję iš jos gimtosios vietos į „tyrinėjimo inkubatorių” pamaskvėj. Man tai primena LT/EU biurokratijos pastangas „išmušt” paskutinius tautos padorumo likučius orveliškomis direktyvomis. Kas nutiko Anastijos atveju reiktų perteikt originaliais autoriaus (vertėjos) žodžiais. Tą ištrauką kitąkart surasiu ir pridėsiu čia …
(Ilgai svarsčiau, ką tas epizodas galėtų reikšt, kol nesuvedžiau su Calhoun Behavioral Sink eksperimentu, tik žmonių atveju tai pasireiškia dar baisiau, pvz žr. filmus apie nacionalistų žvėriškumus antro pasaulinio metu … Volhynian Bloody Sunday, Lietuvoj manau tokių baisumų irgi būta, ir už juos atsakingi net tik „blogi žmonės”, bet ir mes, jų palikuoniai, savo abejingumu kuriantys sąlygas naujoms filmų serijoms. Mano galva, geriau kovot su abejingumu Didžiosios Deivės Motinos pagalba, galinčia pakeist ir pačių valdininkų suvokimą, nei vien protestais prie jų kabinetų)