Mokslininkai skiria keturias medžiagos būsenas: kietą (dulkės, žemė, ledas), skystą (vanduo), dujinę (garai, oras), ir plazminę (ugnis, Saulė, žvaigždės). Senovėje jas rišdavo su žmogaus charakeriais, egzistencinėmis būsenomis (kūniška, protiška, jausmiška, savistaba), sakralinėm figūrom (Platono kūnais), pasaulio pusėmis (pietūs, šiaurė, vakarai, rytai), ir daug kuo kitu
Taipogi jos rišasi ir su mūsų judėjimo / bendravimo būdais.
Kieta būsena – it griežta diktatūra – įspraudžia žmogų / dalelę į griežtas ribas. Jei tik nori kur išvykti, reikalauja galimybių paso. Skysta būsena – it demokratija – įgalina laisvesnį mąstymą / judėjimą „be dokumentų“. Taipogi atsiranda grupinis judėjimas dėl pakreipto indo ar besisukančios maišyklės, lyg kažkas virtų sriubą (geras virėjas sriubos nemaišo!). Dujinė būsena prilygsta judėjimui be jokių ribojimų, lyg kiekvienas galėtų nepriklausomai skraidyti.
Realybėj kieta būsena visad turi skystų intarpų ir net plazmos (laidininkuose), skysta – kietų bei dujinių dalelių, o plazma – dujinių bei kietų dalelių. Taip ir diktatūroj išlieka laisvesnių zonų, o laisvame gyvenime – kažkokių taisyklių
Taigi, visos būsenas apsijungę, ir realybė visad skiriasi nuo to, ką sau vaizduojamės:
„Ugnis ir dulkės, vanduo ir oras – iš jų dalelių mes sukurti. Vienybė jų – tai tobulumas, o visa kita – melas” – Omaras Chaiamas
/stickers-little-elf.jpg.jpg)
Visos medžiagų būsenos – kaip ir didesnės žmonių grupės – turi paslaptingas dvasias ir struktūras, saugančias jas nuo įvairiausių negandų. Liaudiškuose padavimuose kieti kūnai – lobiai ir brangakmeniai – saugomi nykštukų; upės, pelkės, ežerai – undinių; jūros ir vandenynai – Neptūno; oras ir dujos – silfų, kurie gimdo debesis (apie juos šnekėsim kitą pamoką!), ugnis ir plazma – salamandrų (mokslininkų vadinamų „plazmos kristalais”)
Užduotis – Pabandykit įsistebeilyt į žemę, vandenį, orą ar ugnį, idant pamatyti tas nematomas būtybes … Kai ilgai žiūri, gali pamatyti daug ko įdomaus … O kokios dvasios saugo tavo šeimą, mokyklą, šalį? Ar gali pajaust jas širdimi, pabendrauti protu?
Yra ir labai nepaprastų medžiagos būsenų– superskysta, pvz labai atšaldytas Helis tampa skysčiu, kuris pats išlipa iš bet kokio indo, arba superlaidi, kai skystyje visi elektronai („dalelių mintys”) palaidi, kaip plazmoj … Kokias visuomenės santvarkas šios būsenos galėtų atitikti?
Patys didžiausi stebuklai vyksta paprasčiausiam vandenyje, iš kurio mes sudaryti. Prisiminkim, kad vandens paprastumas apgaulingas:
Gyvenimas yra ypatinga koloidinė vandens sistema … ypatinga natūralių vandenų karalystė – Vladimiras Ivanovičius Vernadskis
Jei šioje planetoje yra magija, ji yra vandenyje – Loren Eiseley
Visas vanduo yra šventas vanduo – Radživas Juozapas
Sakoma, kad medžiagų virsmai apsprendžiami jų dalelių turima „kinetine energija“ – dalelių judėjimo greičiu. Kietoj būsenoj, kaip diktatūroj, visi turi mažai energijos, o plazminėj – daug. Tačiau tai ne visai tikslu. Galima suktis vienoj vietoj arba plepėti, išeikvojant daug energijos, bet taip niekur ir nepajudant. O galima tik pasakyti taiklų žodį, beveik visai neeikvojant energijos, ir tai sukels judėjimą…
Pvz., mikrobanginėj krosnelėj ledas tirpsta žymiai sunkiau, nei užverda vanduo, o ugnyje atvrkščiai. Kitąkart geras žodis arba paprastas apsikabinimas sušildo mus sipriau, nei kaščiausias šildytuvas
Klausimai ir Eksperimentai:
Kodėl prie gyvos ugnies atrodo šilčiau, nei prie radiatoriaus, nors termometras abiem atvejais rodo tą pačią temperatūrą?
Kodėl įšokus į šaltą vandenį ir išlipus, nesinori iškart pulti apsirengti? (Norsi kaip reikiant nusišluostyti vandenį ir dar truputį pabėgiot, prieš apsirengiant)
Microwave Ice – Bandom ištirpint ledo kubelį ir užvirint tokį pat kiekį skysto vandens mikrobanginėj krosnelėj ir ugnyje. Kad ištirpint ledą, temperatūra turi pakilt tik keliais laipsniais, o užvirint valdenį – aštuoniasdešimčia laipsnių. Mikrobanginėj krosnelėj pirma užverda vanduo, liepsnoje – ištirpsta ledas
Kaip paaiškinti „Laiko Kristalus” – medžiagos būsenas, periodiškai kaitaliojančias kažkokias savybes? Pvz., vienu momentu visos dalelės sukasi į vieną pusę, kitu – į kitą. Tokie kaitaliojimai vyksta savaime ir amžinai, lyg laikas sudarytų begalinį kristalą su tarpais tarp gretutinių būsenų. Ar žmogus gali ką nors daryti amžinai (pvz., kvėpuoti, jausti, mąstyti, mirti ir atgimti)? Iš kur tam imasi energija?