Kai buvau mažas, mano senelio sodas atrodė be galo didelis. Realiai jis užėmė tik keletą arų, bet jame buvo pilna „paslapčių” ir „gūdžių vietų”, o medžių viršūnės rodės siekė debesis. Pamenu tokį didelį vyšnios medį, kad jame ištisai ganėsi pulkas strazdų, bet vyšnių visvien buvo tiek, kad močiutė bet kada galėjo išvirt vyšnių sriubą ir „akimirksniu” pamaitint visą šeimą. Taippat pamenu „margą“ trobos kiemą, kuriame vienu metu ganėsi pulkas vištų su viščiukais ir karingu gaidžiu, žąsys su žasiukais, ožka su ožkiukais, ryžas šuo Tuzikas, pora katinų, paršas baloje (kaip iš multiko „Маша и Медведь”) ir dar nepamenu kas…