Įvadas: Kas yra Atjauta? (sugebėjimas pajust kitą, kaip save; dėmesys kitam)
Pasakojimas. Kartą naktį stipriai lijo. Senukas su žmona senai miegogo savo mažučiame namelyje, kai staiga kažkas ėmė belstis į duris. Senukas pabudo ir sako žmonai: „Kažkas beldžiasi, matyt sušlapo ir nori sušilti, aš atidarysiu duris”. Žmona ėmė prieštaraut: „Pas mus mažai vietos, mums dviems vos užtenka, kaip dar kažką įsileisim?” Į tai Senukas atsakė: „Mieloji, bet čia juk ne turtuolio namai, kur visiems ankšta – čia paprastų žmonių namai, kur vietos visiems atsiras!” Žmona neatlyžo: „Prie ko čia turtai? Mūsų trobelė tiesiog labai maža”. O senukas: „Jei tavo širdyj erdvu, tai ir trobelė pasirodys erdviais rūmais. O jei tavo širdyj nėra vietos, tai ir erdviuose rūmuose bus ankšta. Mes dabar gulim, todėl užimam visą vietą, bet jei atsisėsim, galėsim sėdėt trise”. Atidarė duris ir įėjo sulytas vyras, visas šlapias nuo galvos iki kojų. Trise atsisėdo ant lovos ir pradėjo šnekučiuotis. Po kiek laiko vėl kažkas beldžiasi. Senukas paprašė vyro atidaryt duris. Tas nustebo: „Mes juk patys vos telpam!” O senukas sako: „Brangusis, argi nesuradom tau vietos? Kai tu beldeisi, irgi atrodė, kad nėra vietos, bet mes su žmona atsisėdom, ir vietos atsirado. O dabar dar susispausim, ir vėl atsiras – netgi bus šilčiau”. Vyras atidarė duris ir į trobelę įsispraudė du nepažįstami žmonės, abu šlapi iki paskutinio siūlo. Visi susispaudė, glaudėsi viens prie kito ir pažindinosi, kai vėl kažkas pasibeldė. Tai buvo sušlapęs asilas. Išminčius vėl prašo tik įėjusių žmonių atidaryt duris, nes atėjo dar kažkoks draugas. Vienas žmogus pažiūrėjo pro mažą langutį ir sako: „Čia asilas, mums patiems ankšta, tegu šlampa lauke”. Išminčius atsakė: „Tu gal nežinai, kad prie turčių rūmų durų į paprastus žmones žiūri, kaip į gyvulius, bet čia paprastų žmonių namai, todėl į gyvulius žiūrim, kaip į žmones. Atidaryk duris”. Visi svečiai vienu balsu suškuko: „Bet vietos nėra!” Senukas atsakė: „Čia dar daug vietos. Mes galim ne sėdėti, o stovėti, ir tada tilps ir asilas. O jei pavargsim stovėt, aš išeisiu, ir galėsit vėl atsisėst” – Притча Места Много
Aptarimas. Kodėl tik įėję žmonės nenorėjo atidaryt durų kitiems? Kodėl senukas leido visiems įeiti? Kaip jūs būtumėt pasielgę?
Pasakojimas. Vienoj paralimpiadoj (neįgalių žmonių olimpiadoj) vyko šimto metrų bėgimo rungtynėms. Bėgo dėvyni sportininkai. Kai visi nubėgo maždaug trečdalį atstumo, vienas jaunas sportininkas (beveik dar vaikas) netyčia suklupo, iš inercijos kelis kart persivertė per galvą ir nukrito. Iš skausmo ir apmaudo jis graudžiai pravirko. Kiti sportininkai išgirdo jo verksmą ir … visi sulėtino bėgimą, apsisuko ir grįžo pas jį… Visi! Mergina su Dauno sindromu apkabino verkiantį vaikiną ir paklausė: „Ar dabar tau geriau?” Paskui jie visi devyniese susikabino rankomis ir draugiškai, petys į petį nuėjo link finišo linijos. Visi žiūrovai atsistojo ir ėmė ploti. – Забег на Параолимпиаде
Aptarimas. Ar būna, kad dėl kito žmogaus pakeičiam planus, atsisakom pergalės arba kažkokio malonumo?
Pasakojimas. Senovės Kinijoj buvo garsus virėjas Tai Li. Kartą vienas žmogus pasiprašė būti jo mokiniu. Tai Li paklausė: „Ar moki gaminti kokius nors patiekalus?” Žmogus pasigyrė: „Žinoma, galiu pagamint bet ką!”. Tada meistras sako: „Pagamink ryžius, netrukus ateis svečias, tu jį pamaitinsi”. Žmogus nusivylė – juk ryžius gaminti labai paprasta: užpylei vandeniu, įdėjai druskos, pavirinai, ir baigta… Na bet padarė, kaip liepė. Netrukus atėjo svečias – toks nevalyvas senis – paragavoo ryžių ir sako: „Neskanu, persūdyta!” Žmogus nusiminė ir vakare pasipasakojo meistrui. Tai Li sako: „Nenusimink, rytoj ateis kitas svečias, pasistenk, kad jam tavo ryžiai patiktų”. Kitą dieną žmogus vėl išvirė ryžius, tik druskos įdėjo mažiau. Atėjo kitas senis, paragavo ir sako: „Neskanu, trūksta druskos”. Tai Li ir sako: „Jei nori pas mane mokintis, gaminsi ryžius tol, kol bent vienas iš šitų senių tavęs nepagirs”. Žmogus ištisus metus gamino ryžius įvairiausiais būdais – su prieskoniais ir be jų, su kiaušiniais, krevetėmis, razinomis, ir t.t. – bet seniai buvo nepatenkinti. Tada meistras jo paklausė: „Kodėl tu nepateiki svečiams pagrindinio patiekalo?” Žmogus nustebo: „Taigi liepėt gamint tik ryžius?” O meistras sako: „Pagrindinis patiekalas – tai tavo nuoširdus dėmesys svečiams ir malonus bendravimas, maitinantis jų Sielas”- Притча Главное Блюдо
Aptarimas. Kodėl mokinys neįtiko seniams?
Pasakojimas. Vienas turtingas verslininkas turėjo labai brangų automobilį ir tuo labai didžiavosi. Kartą jis važiavo nuošaliu keliuku ir pamatė ant kelio vaikus. Tie vaikai jam norėjo kažką pasakyti, bet jis juos apvažiavo. Staiga išgirdo, kaip į mašinos dureles atsitrenkė akmuo. Verslininkas supyko, sustabdė mašiną, apžiūrėjo įlenktas dureles ir puolė kolioti vaikus: „Nenaudėliai, kodėl metėt akmenį į mašiną? Ar žinot, kiek tokių durelių remontas kainuoja? Jūsų tėvai iki gyvenimo galo nešsimokės!”O vienas vaikas jam ir sako: „Atleiskite, pone, tikrai nenorėjau sugadinti mašinos. Tiesiog mano broliukas invalidas, iškrito iš vežimėlio, o aš nepajėgiu jo įkelti atgal. Jau visą valandą bandau ką nors sustabdyti, bet niekas nestoja. Todėl ir mečiau akmenį”. Vyras pamatė iškritusį broliuką ir baisiai susigėdo, jam net ašaros plūstelėjo į akis. Jis įsodino abu vaikus į mašną, paėmė vežimėlį, ir nuvežė juos ten, kur paprašė. Su tuo automobiliu paskui jis daug metų važinėjo, bet durelių netaisė… – Притча Напоминание
Aptarimas. Kodėl verslininkas nutarė durelių netaisyti? (Kai kas nors paklausdavo, kodėl durelės įlenktos, jis atsakydavo: „Tai priminimas man, kad jei nepaklausysiu tylaus prašymo, galiu gaut ir akmeniu”)
Ar dažnai pajuntam kitą, kaip save?
Daugelis nori padėt Vaikų Namams, bet našlaičiams reikia ne materialios pagalbos, o nuošrdaus dėmesio
Žaidimas. Pasiskirstom poromis, viens kitam papasakojam savo giliausius pergyvenimus, kai mums buvo labai gera; paskui, kai buvo labai bloga – taip, kad kitas pajustų tave, kaip pats save. Apsikabinam ir keičiamės rolėmis.
Aptarimas. Ar pajutot vienas kitą, kaip patys save? Ar atsirado noras viens kitą apkabinti ir kartu pasidžiaugti arba paguosti?
Kantrybė + Atjauta = Rūpestingumas