Žemės Kvėpavimas

Apie Žemės kvėpavimą dar prieš kelis tūkstantmečius rašė Hermesas Trismegistas: „Iš tolimiausių dangaus kampelių be pertrūkio leidžiasi Visatos Dvasia, amžinas šviesos ir ugnies šaltinis, palaipsniui besikondensuojantis ir įtekantis į Žemę. Tai įkvėpimas. Lygiai toks pats atsakas iš Žemės centro ugnies. Nuo Žemės be perstojo kyla emanacija, apvalinti ją nuo susikaupusių nešvarumų. Tai – iškvėpimas“.

Dar praeito šimtmečio pradžioje Nikola Tesla ir kai kurie kiti iškilūs mokslininkai skaitė, kad Žemė kvėpuoja Eterio bangomis – dinamiška kosmine substancija, užpildančia visą kosminę erdvę. Eterio judėjimą galima fiksuoti elektromagnetiniais prietaisais (ypač Saulės užtemimo metu). Rusijoj tuo užsiiminėja Žemės Magnetizmo Institutas – ИЗМИРАН, kur naudojami ne tik prietaisai, bet ir „biolokacijos operatoriai“ – ypač jautrūs žmonės.

Bet eterio judėjimą jaučia ir daugelis paprastų žmonių be jokių prietaisų. Pvz., egzistuoja tokios vietos, kur daugelis žmonių jaučiasi pakiliai arba prislėgtai – šamanai tokias vietas vadina „linksmomis“ arba „liūdnomis“. Mokslas jas vadina „geopatogeninėm zonom“.

Tokios vietos sudaro vientisą tinklą, padegiantį visą Žemės rutulį (žr. Earth’s Grid System). Atstumas tarp stipriausių taškų matuojamas tūkstančiais kilometrų – tai Hartmano tinklas, kurio taškų dislokacijos gaunamos, įpaišant į Žemės rutulį dodekaedrą ir ikosaedrą (sakoma, kad tokį taškų išsidėstymą pastebėjo dar Platonas). Kiti taškai silpnesni – jie išdėstyti tankiau. Tankiausio tinklo atveju atstumas tarp taškų – vos keli metrai, ir tie taškai nustatomi jautresnių virgulininkų.

Visi tinklai „bipoliariniai“ – juose šachmatine tvarka keičiasi aktyvių zonų „poliariškumas“. Jei vienas taškas „teigiamas“ (eteris „įkvepiamas“), tai artimiausias kitas bus „neigiamas (eteris „iškvepiamas“).

Žmonės apie tokį poliariškumą žinojo nuo seno. Stipriausiose „teigiamose“ zonose kūrėsi civilizacijos (dažnai tai sutapdavo su tektoninių lūžių vietomis). Lokaliniuose taškuose statydavo šventoves. O „neigiamų“ zonų vengdavo. Sako, kad jei statybininkai („masonai“) pastatydavo namą „neigiamoj“ zonoj, tai jų laukdavo mirties bausmė

Rusijos biolokacijos ekspertai tvirtina, kad globalios neigiamos zonos randasi Egipto Gizos slėnyje, Bermudų trikampyje, ir kitose „anomalinėse“ vietose. O globalios teigiamos zonos – centriniame Tibete, Uoliniuose Kalnuose Amerikos ir Kanados pasienyje, Vakarų Sibire. Virš didelių miestų lokalizuojasi neigiamos zonos – matyti neigiamos ekologijos ir amoralumo įtaka, kai žmonės nebeatsirenka, kur gėris o kur blogis

Remiantis elektromagnetiniais matavimais, nustatyta, kad visos zonos (kaip globalios, taip ir lokalios) keičia savo dydį ir energetinį intensyvumą, priklausomai nuo paros ir metų laiko, saulės, kometų, ir žmonių aktyvumo. Globalių zonų kitimas primena gyvūnų čakrų veiklą, o lokalių – alsavimą. Tas alsavimas toli gražu ne visada ritmingas, dažnai panašėja į žmogaus, apimto kažkokių emocijų, kvėpavimą.

Kvėpavimo Ritmai:

Didelių miestų zonose Žmenės kvėpavimas primena „trūkčiojančius astmatiko žiopčiojimus“, o miškuose, ežeruose, kalnuose jis išsilygina, tampa gilesniu ir ritmingesniu. Naktį alsavimas nurimsta (beveik išnyksta), o ryte, su pirmais Saulės spinduliais vėl atsiranda. Pirmas įkvėpimas labai gilus – „teigiami“ taškai stipriai išsiplečia, o „neigiami“ susitraukia. Paskui seka toks pats gilus iškvėpimas, ir galiausiai alsavimas „išsilygina“ – tampa ne toks gilus ir daugmaž tolygus iki pat saulėlydžio.

Prieš porą dešmtmečių Rusijoj (virš pamaskvės) kosminis palydovas periodiškai išmesdavo dažytas dujas, kad nustatyti viršutinių atmesforos sluoksnių judėjimą. Iškart po tokių išmetimų Žemė pradėdavo „čiaudyti“ – po kiekvieno kiekvieno dirbtino debesies išmetimo jos alsavimas sutrikdavo . Matyt tokie „čiaudėjimai“ vyksta ir daugelio kitų atmosferos teršimo aktų metu, tik kad niekas jų neregistruoja.

Mūsų platumose Žemės alsavimo dažnis sudaro maždaug 30-40 minučių. Bet kai 1997 metų kovo mėnesį pasirodė Hale-Bopp kometa, iššaukusi nemažai žmonių ligų paaštrėjimų, Žemės alsavimas sutankėjo iki vieno alsavimo per minutę, ir taip tęsėsi beveik ištisus metus (iki 1998 vasario) – Žemė elgėsi, kaip „užvarytas arklys“, o tiksliau – susijaudinus motina, skubiai gelbsinti alpstančius vaikus – žmones su paaštrėjusiom chroninėm ligom.

Литература:
Рогожкин В. Ю. Эниология,- М.: Пантори, 2000,- 528 с.
Сазеева Н. Н. Земля – живой организм, она дышит // Аномалия. № 5. 1998. С. 6.
Яницкий И. Н. Физика и религия.- М.: Изд-во русск. физич. об-ва „Общественная польза“, 1995.- 65 с.
http://year-2012.narod.ru/since5.html

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *