Nuo Kolumbo laikų, kai tik atsirado Atlanto vandenyno žemėlapiai, žmonės pastebėjo, kad Afrikos ir Pietų Amerikos krantų kontūrai panašūs į skirtingas to pačio (perplėšto) banknoto puses – lyg detektyvinio romano „parolis”. Dvidešimto amžiaus pradžioje vokiečių geologas Vegeneris išsakė nuomonę, kad ir visų likusių kontinentų kraštai taipogi primena „perplėštus banknotus”. Maždaug tuo pačiu metu italų geologas Roberto Mantovani padarė išvadą, kad Žemėįs planeta auga, it obuolys. Įsivaizduokit obuolį, kurio vidus didėja, bet oda lieka tokia pati. Su laiku oda plyšta (kaip medžio žievė, storėjant kamienui), o plyšio vietoje atsiranda „jauna materija” – vandenynai. Taip iš kadaise vientiso „Pangėjos” kontinento atsirado šiandininis žemėlapis: Expanding Earth Video
Šiame video sakoma, kad Žemės augimas labai lėtas – užima milijonus metų. Tačiau prisiminkim, kad radioaktyvios anglies datavimas turi abejotiną tikslumą: niekas iš tikro nežino, nuo ko izotopų stabilumas priklauso.
Toks pats augimas matomas ir Mėnulyje, Marse, ir kitose planetose, kur tik galima įžiūrėt „kontinentus” ir „vandenynus”: Expanding Earth Site
Galime pridėt, kad Žemė (kaip ir kitos planetos) ne tik keičia savo dydį, bet ir reljefą – ir tai vyksta žymiai greičiau (ir subtiliau), nei daugelis mano. Pavyzdys – Titikakos ežeras Peru, iškilęs kelis kilometrus virš jūros lygio, nors jo vandenyse gyvena jūrinė fauna (jūros žvaigždės, arkliukai, ir net rykliai), o krante stovi tikras jūrų uostas! Jei kalnai atsirastų tik geologinių kataklizmų metu, tai uostas būtų sugriautas, o fauna išmirus!
Ar pastebėjot, kad Žemė išskiria dujas, kaip ir visi kiti mums žinomi gyvi organizmai? Tik mažesnių organizmų atveju mes priskiriam dujas prie „metabolizmo produktų”, o Žemės atveju – prie „naudingų iškasenų”.